Mokesčiai - viena iš amžinųjų temų. Žmones ši tema visada domino ir visada domins. Kaip domino ir domins tai, ką iš valstybės galima gauti. Kartu tai paradoksų kupinos temos. Homo sapiens kažkaip įsigudrina izoliuotai diskutuoti tomis dviem temomis - pirma, kodėl ir kiek turime mokėti, ir, antra, ko ir kiek norime gauti.
Kaip dažnai galima girdėti - valstybė nedavė ar davė per mažai, tačiau nekeliamas klausimas, iš kur valstybė ima tai, kas dalijama. Nors Lietuvoje šiuo metu dažniau galima matyti priešingą reiškinį. Pas mus labai daug kalbama apie tai, kad valstybė turi mokesčiais paimti iš žmonių vis mažiau, ir praktiškai nekalbama, kam valstybė žada sumažinti iš biudžeto gaunamą dalį arba kas turi atsisakyti vilčių gauti iš biudžeto daugiau. Ar tai bus mokytojai, gydytojai ar mokslininkai, kultūros žmonės, policininkai.
Paradoksalu, bet būsimieji nelaimėliai arba nenujaučia, kas jų laukia, arba yra jau susitaikę su tuo, kad šviesios ateities viltys yra nerealios, ir ruošiasi gyvenimui pagal kitą - ne valstybės, o savo susikurtą scenarijų. To scenarijaus esmė - tolesnė faktinė viešojo sektoriaus privatizacija.
Jau dabar daugelis viešojo sektoriaus institucijų bent iš dalies veikia pagal privataus subjekto veikimo modelį - eina į oficialią ar šešėlinę niekaip neįteisintą rinką, už oficialiai nemokamas paslaugas renka iš piliečių pinigus ir t.t. Taip savo oficialų ir neoficialų biudžetą papildo mokyklos, ligoninės ir t.t. Tos institucijos turi tokios praktikos pateisinimą - valstybės skiriamos lėšos yra per mažos.
Ir čia galima įžvelgti dar vieną įdomų paradoksą - visi žino, kad taip yra, tačiau nei vadinamieji ekspertai, nei politikai, nei švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. lyderiai apie tai nėra linkę kalbėti.O juk tos rinkliavos yra papildomi mokesčiai, papildoma finansinė našta gyventojams. Ji, būdama nemaža dalimi šešėlinė, turėtų būti mūsų viešojo dėmesio centre. Tokia padėtis primena mano kartai gerai žinomą tarybinę praktiką - visi žino, kaip iš tiesų yra, žino, kad padėtis nėra gera, tačiau diskusijos tomis temomis yra rašytas ar nerašytas tabu. Tokia praktika nebuvo nei racionali, nei demokratiška.
Demokratinės visuomenės principai reikalautų, kad tokio pobūdžio tabu (mes nekalbame apie valstybės paslaptis ir pan.) nebūtų. Piliečių teisė ir pareiga yra viešai aptarinėti, kuri praktika yra geresnė: ar kai minėtas rinkliavas vykdo pačios mokyklos, ligoninės ir t.t., ar kai pastarųjų įstaigų deramo finansavimo klausimą sprendžia valstybė.O gal visą medicinos, švietimo, aukštojo mokslo sistemą iš tikrųjų reikia privatizuoti visiškai ir galutinai, kaip tai išplaukia iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) diegiamos mūsų šalyje ideologijos? Tada jų biudžetinio finansavimo klausimas atkristų apskritai. Tokiu atveju ir valstybės renkamus mokesčius galima būtų drastiškai sumažinti. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokestį nuo dabartinio 33 proc. galbūt galima būtų „nukirpti“ ne 6 proc., kaip siūlo kai kurie politikai, ne iki LLRI siūlomų15 proc., o iki, pavyzdžiui,10 procentų.
Tačiau toks valstybinių mokesčių krūvio palengvėjimas neturėtų sudaryti iliuzijos, kad mums švietimo ar medicinos paslaugos taps nemokamos ar kad jos po privatizavimo atpigs. Tiesiog mes mokėsime kitaip - ne per biudžetą, o tiesiogiai ir kainuoti minėtos paslaugos turėtų daugiau, nes privatūs verslo subjektai sieks ne tik padengti išlaidas, bet ir gauti pelno.
Neturėtume užmiršti dar vienos aplinkybės - privatizavus mokyklas ir ligonines, jos didelei daliai žmonių taps visiškai neprieinamos. Kaip matome, besiginčydami mokesčių didinimo ar mažinimo klausimais turėtume atsakyti į daugelį klausimų. Tačiau vienas iš jų yra ypač svarbus. Nuo mūsų atsakymo į jį priklauso visa viešųjų finansų strategija, kaip ir požiūris į viešąjį sektorių apskritai.
Taigi mes turime atsakyti, ar žmonių išsilavinimas yra tik mūsų kiekvieno privatus reikalas, ar jis priklauso ir viešojo intereso erdvei. Analogiškai tektų atsakyti ir į klausimą, ar sveikata tėra privataus rūpesčio objektas ar tai turi rūpėti ir visuomenei kaip visumai. Jeigu mes viešai nuspręstume, kad tiek švietimas, tiek sveikatos apsaugos sritys yra ir ne tik mūsų individualaus, bet bendro, visuomeninio intereso objektas - o mūsų manymu, taip ir yra - valstybė turėtų deramai organizuoti ir finansuoti šių sričių veiklą. Tam būtini bent trys ištekliai - išmintis, žinios ir pinigai. Pastarieji valstybės rankose atsiranda renkant mokesčius. Jų sumos turi užtekti mokykloms, ligoninėms, universitetams išlaikyti. Jų turi užtekti aprūpinant šias įstaigas materialiai, taip pat užtikrinant kad ir neprabangų, tačiau orų gydytojų, mokytojų, kultūrininkų, mokslininkų pragyvenimą.
Tačiau esama požymių, kad bus veikiama pagal kitą scenarijų. Bus mažinami mokesčiai, o tai, labai tikėtina, ves prie vis didesnio valstybinių pinigų stygiaus. To stygiaus sąlygomis bus sakoma: kaip matot, valstybė negali deramai jūsų finansuoti ir todėl jūs - mokyklos, ligoninės ir t. t. - turite užsidirbti pačios, eiti į rinką. O tai reikš, kad valstybė nusiima nuo savęs atsakomybę už šias viešosios veiklos sritis ir tęsia latentinę, užmaskuotą jų privatizavimo praktiką.
Tokios tendencijos padariniai būtų keleriopi. Ligoninės ir dauguma mokyklų išgyventų. Kultūrai ir mokslui būtų suduotas dar vienas smūgis. Tačiau padidėtų žmonių, kuriems normalios medicinos, švietimo paslaugos būtų neprieinamos. O tai būtų nei teisinga, nei racionalu, nes turėtų ilgalaikius neigiamus padarinius šalies ūkio plėtrai - menkėjantis šalies sveikatos bei žinių potencialas mažintų šalies ekonomines galias, jos tarptautinį konkurencingumą. Tą patį, kuriuo taip rūpinasi mokesčių mažinimo ideologai, sakydami, kad mažesniais mokesčiais mes išspręsime vos ne visas savo veikimo tarptautinėse prekių ir kapitalo rinkose problemas.
