Tai gerai ne tik istorikams žinoma sentencija. Daug rečiau aptariama kita tiesa: žmonijai nelabai sekasi istorijos mokslai ir ji nuolat priversta kartoti istorijos pamokas. Viena esminių tokio nesėkmingo mokymosi priežasčių yra ta, kad mes, žmonės, nesame gerai supratę svarbiausių istorinių klaidų priežasčių. O tos priežastys nuolat kartojasi.
Nepatikėsite, bet tarp inkvizicijos, fašizmo ir bolševizmo yra nemažai bendra. Visi šie reiškiniai buvo pagrįsti “šventųjų”, “be kaltės pradėtųjų”, “vienintelių teisiųjų” instinktais. Begalinis tikėjimas savo neklystamumu papildytas tvirtu pasiryžimu naikinti dažnai tik menamą blogį vienija tiek raganų medžiotojus, tiek išrinktosios tautos ar rasės, tiek geriausios klasės karingiausius atstovus. Susitapatinę su gėriu, sakytume, absoliučiu gėriu, jie tarėsi turi teisę naikinti blogį ir blogiukus.
Toks požiūris ir tokia praktika sunaikino ir sugriovė milijonų žmonių gyvenimus, sunaikino didžiulius kiekius daiktinio turto, suplėšė žmonėms naudą nešusius žmogiškų santykių tinklus, griovė visuomenines institucijas ir taip stabdė ar vedė į aklavietės istorinę plėtrą.
Tarybinė sistema buvo vienas iš tokių istorinių paklydimų. Ji gimė vadinamiesiems “geriausiems”, politiškai, ekonomiškai ir net fiziškai naikinant “blogiausius” buržuaziją ir jai prijaučiančius. Tarybinės sistemos istorija perpildyta klasinių priešų naikinimo, imperialistinės politikos, individo minties, žodžio ir veikimo laisvės apribojimo faktais. Ir visa tai buvo pagrįsta neklystamumo ideologija.
Mano karta buvo ne tik tų įvykių liudytoja, ji buvo ta žmogiška medžiaga, iš kurios buvo “pastatyta” tarybinė sistema. Dalis mūsų buvo patikėję jei ne sistemos idealumu, tai bent tuo, kad sistemos pakeisti neįmanoma.
Tačiau pasirodė, kad tai įmanoma. Dar daugiau - mes tai padarėme: pakeitėme tarybinę sistemą tiek politine, tiek ekonomine prasme. Ir mano karta tame procese dalyvavo. Tarp jų nemaža dalis tų, kurie pradžioje manė, kad sistema yra nepajudinama.
Praėjo beveik pusantro dešimtmečio nuo to laiko.
Kaip mums sekėsi kurti naują, kaip mes vadiname, modernią sistemą? Ar mes pasimokėme bent jau iš naujausių laikų istorijos?
Pasimokėme, bet tik iš dalies. Per visus penkiolika metų mes galėjome ne tik stebėti, bet ir savo kailiu patirti naujų “šventųjų” baudžiamąsias akcijas: “bombeles”, bandymus nuteisti, akinių daužymą, nuolatinius ir įrodymais nepagrįstus kaltinimus tarnavimu svetimoms jėgoms. Kitaip galvojančių nuolatinis sukvailinimas ir kitoks suniekinimas nesiliauja net ir šiandien.O juk tai nėra nei kultūros apskritai, nei demokratijos požymiai.
Taip, šiandien perimti gėrio monopolį nėra taip lengva, kaip ir nėra tokių griežtų ribų tarp gerųjų ir blogųjų, kaip tai buvo tarybinės sistemos kūrimo laikais.
Mūsų elitas jaučiasi gėrio nešėju, o nedėkingiesiems runkeliams tenka nevykėlių, nesusipratėlių vaidmuo. Ar tai nėra klasių kovos aidai arba - tai dar blogiau - pranašai? Antra vertus, dalis elito - politikai (visi - ir dešinieji ir kairieji) jau yra tapę vos ne totalinės paniekos objektu. Valdžia, partijos, politikai vis labiau tampa blogio sinonimais. Tiesa, žiniasklaida, verslas kol kas dažniausiai yra virš kritikos ribų. Tik ar ilgam? Ar neateis laikas kai visi aukštesniojo luomo atstovai taps “ runkelių” pykčio, pagiežos ir gal net agresijos objektais. Ir tada turėsime tradicinę klasių kovos situaciją: elitas prieš runkelius. Kaip moko istorija, abi klasės, žmonių grupės prieštaravimams tarp jų aštrėjant, vis labiau save sutapatina su gėriu, o savo oponentus su blogiu. O jei esi įsitikinęs, kad blogį turi naikinti ir paklūsti šitai logikai, atviras konfliktas darosi vis labiau tikėtinas.
Šiandien tokio atviro konflikto lyg ir nėra. Tačiau abipusis dviejų visuomenės grupių nepasitenkinimas auga. Tai pasireiškia rinkimų boikotavimu, protesto balsavimais, iš vienos pusės. Iš kitos - vienpusiškais elito veiksmais bei politika: nesvarstysime Europos Sąjungos konstitucinės sutarties, nedarysime referendumo dėl NATO ir pan., nes jie, “ runkeliai”, nesuvokia tų procesų ir gali nuspręsti ne taip kaip reikia.
Istorija mums sufleruoja: neįsivelkite į klasių kovas, venkite susitapatinimo su absoliučiu gėriu ir tapatumo (identifikavimo) su absoliučiu blogiu. Pažvelkite į save kritiškiau, o į kitus su tolerancija. Tada atsiras erdvė visas puses patenkinantiems sprendimams. Konfliktai ir revoliucijos užleis vietą teisingai konkurencijai ir dialogui. Iš to laimės visi - ir aukštesnieji sluoksniai, ir paprasti žmonės. Laimės ir mūsų valstybė, ant kurios nepriklausomybės ir gerovės aukuro savo gyvybes padėjo Sausio 13-osios įvykių didvyriai ir didvyrės.Tad neužmirškime - kas nesimoko iš istorijos, tas bus priverstas ją pakartoti.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt).
