Juozas MARCINKEVIČIUS
(Mediciniško straipsnio "Politinis iškvailėjimas" tęsinys)
Prieš kurį laiką rašėme apie politikų reabilitacijos įstaigas, kuriose jie, mūsų vadai ir išrinktieji, galėtų atsigauti, pailsėti ir pasigydyti. Jei pamenate, ten pagrindiniais sanacijos metodais buvo įvardinta "sveikuolių dieta", griežta izoliacija bei nuolatinė politinė meditacija, tai yra savo politinių priešininkų gyrimas, jų visokeriopas aukštinimas ir saviplaka.
Dėl šio straipsnio teko kalbėti su žinomais mūsų psichiatrais, kurortologais ir pan. Visi jie (be išimties!) parėmė pagrindinius politikų gaivinimo metodus. Tik jie, medicinos specialistai, sakė, jog neblogai būtų, kad politiniai pacientai turėtų vieną ne tik laisvą, bet ir labai džiugią dieną. Tad prie anksčiau išdėstytų minčių apie tokių įstaigų tvarką nuo pirmadienio iki šeštadienio pridedame ir sekmadienio programą, sąlygiškai pavadintą politikų džiugesio diena.
Sekmadienį dietos nereikėtų keisti, nes pakeitus maistą gali sutrikti politikų virškinimas. Pagalvokite, kas atsitiks, jeigu vietoje jau įprastinių politikams virtų burokėlių, morkų, šutintų žirnių bus partiektas karbonadas ar šašlykai? Baisu ir pagalvoti. Joks skrandis, net ir politiškai grūdintas, to neatlaikys.
Tuo tarpu dvasine programa sekmadienis turėtų būti kardinaliai priešingas. Vietoje saviplakos ir politinių oponentų aukštinimo po pusryčių jie klausytųsi paskaitų - liaupsinimų savo atžvilgiu. Kad būtų dar geriau, galima apšmeižti, apjuodinti jų priešininkus. (Bet tik tuos, kurių tuo metu ligoninėje nėra! Apie esančius, kaip ir apie mirusius, reikia tik gerai kalbėti).
Taip pat pacientams reikėtų pranešti, jog ruošiamas įstatymas, kad buvusiems politikams ir valdininkams iki gyvos galvos bus palikti jų vardai ir pavadinimai (žinoma, garbės vardai). Kitaip sakant, ne tik mūsų prezidentai turės teisę savo vardu visą laiką vadintis, bet ir baigę kadencijas (arba išmesti) ministrai, seimūnai, merai ir pan. Taip šalia prezidentų ir signatarų turėsime vis gausėjančią vardinių politikų armiją. Galima net pažadėti, kad liks ne tik garbės vardai, bet ir algos bei kitos valdžios regalijos (pažadėsi - patiešysi, kaip sakoma).
Kiekvienam reabilitacijos įstaigoje esančiam politikui galima pažadėti, kad po mirties jam bus paskirtas trijų hektarų žemės sklypas amžinam naudojimui. Ten bus galima įrengti jų atminties memorialus - su amžina ugnim ir panašiais atributais. Ūkiškesni politikai galėtų tuos sklypus naudoti praktiškesniais tikslais - daržams, pasėliams ir t. t. (Tik po mirties, savaime aišku).
Na, o pabaigai patiems iškiliausiems politikos pacientams galima pažadėti, kad ir vėl (kaip senais gerais laikais) jų vardais po mirties bus pavadinti miestai, kaimai ir kitos gyvenamosios vietovės. Pavyzdžiui, Kaunas galėtų būti pavadintas Adamkumi arba Landsbergiu (priklausomai nuo to, kuris tuo metu gydosi), Kaišiadorys gautų Brazausko pavadinimą. Kodėl gi ne? Juk buvo Sniečkus, Kapsukas. Mažesnio kalibro veikėjų vardais galėtų būti pavadinti miesto kvartalai. Pavyzdžiui, Kauno mikrorajonas (berods, Šilainiai), išrinkęs į Seimą "ubagų karalių", galėtų vadintis Šustauskyne. Gražu ir prasminga, ar ne?
Nežinia, ar politikai "visu šimtu procentų" tikėtų tokiais "pomirtiniais" pažadais (mes irgi nelabai tikime rinkiminiais politikų pažadais), bet jiems vis vien būtų malonu. Juoba kad nuo pirmadienio jų vėl lauktų įprastinės gydymo, reabilitavimo procedūros - griežta izoliacija, vegetarinė "sveikuoliška" dieta, saviplaka ir oponentų aukštinimas. O tai, patys suprantate, nėra lengvas uždavinys. Ir entuziazmo, geros nuotaikos sekmadieninis užtaisas tam labai padėtų.
