Kai ant nosies rinkimai, keliami labai opūs klausimai. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje yra tokia populiari Darbo partija ir kodėl R. Paksas bei liberaldemokratai džiaugėsi žmonių parama ne tik per visą apkaltos procesą, bet ir, nepaisant visų oponentų pastangų, apklausos prieš Seimo rinkimus jiems yra daug palankesnės nei liberalcentristams.
Vienas iš atsakymų - kitos partijos ir nepartiniai šalies lyderiai niekaip neprisimena kelio iš Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų į vis dar skurdžią ir nelaimingą Lietuvos provinciją.
"Jeigu pas mus į kaimą atvažiuotų kuris nors iš Seimo politikų, tai žmonės jį taip ištaršytų, kad grįžtų šlapias", - sako viena moteris Pasvalio rajone. O pakruojietė siūlosi, kad kuris nors dabartinio Seimo narys arba prezidento ar premjero patarėjas, o gal ir jie patys, atvyktų pas ją į namus ir tiesiog porą dienų pažiūrėtų, kaip ji sukasi nuo ryto iki vakaro. Tada gal jie nešnekėtų nesąmonių ir žmonių neskaudintų", - teigia ji.
Tačiau tokie jų norai ir lieka norais, nes, pavyzdžiui, į Pumpėnus Pasvalio rajone, Balsius ties Pakruoju arba Ūdriją Alytaus rajone politikai šiaip nevažiuoja. Vienas kitas užsuka tik prieš rinkimus, o kai kurie ir prieš rinkimus laiko neranda.
Prezidentas Valdas Adamkus į Didžiasalį ir kitus problemiškus miestelius nuvyko apskritai tik prieš trečiąją savo rinkimų kampaniją. Pasibaigus prezidento rinkimams ši šalies institucija vėl nutilo ir kelias iš Vilniaus ir jo apylinkių, atrodo, kuriam laikui užžėlė.
Ne tik prezidentas nevažiuoja į kaimus šiaip, tik su žmonėmis pasikalbėti, o ne jų balsų prašyti. Nevažiuoja ir Seimo nariai ar didžiųjų partijų lyderiai.
Dar daugiau. Partijų lyderiai per šiuos Seimo rinkimus stengėsi pasirinkti didžiuosiuose miestuose esančias apygardas. Nesunku pastebėti, kad kai kuriuose apygardose, esančiose Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, kandidatų skaičius viršija dešimt politikų ir dėl vienos Seimo nario vietos susirungia tikri politikos vilkai.
Tuo tarpu daugumoje kaimiškų apygardų - retai girdimos vietos aktyvistų pavardės, su kuriomis, deja, žmonės dažniausiai daug vilčių nesieja ir jais mažai tiki.
Žinoma, daugelio tokius veiksmus lemia elementarus racionalus apskaičiavimas. Kaime reikia daug dirbti, žmonių nėra daug ir todėl rezultatas - sunkiau prognozuojamas.
Be to, provincijos žmonės ne vienam politikui kelia alergiją ir su jais susišnekėti yra gana sudėtinga.
Juk kai kaimietis daug metų iš eilės klausia, ką daryti su keliasdešimčia tonų ką tik nukultų miežių, kurių nereikia perdirbėjams, ir jis vėl šį rudenį prikulia keliasdešimt tonų miežių, netektų kantrybės ne vienas.
Arba kiek kartų galima kartoti, kad pensijos geriausiu atveju gali kilti keliasdešimčia litų, žemės ūkio sektorius pasmerktas mažėti, o kaimo ir mažesnių miestelių gyventojai turi ieškoti įvairesnių veiklos būdų, o ne tik "specializuotis" kiaulių ir kviečių ūkiuose.
Galiausiai kaip politikui atsakyti į žmogaus klausimą, kodėl jis uždirbąs kelis šimtus, o Seimo narys arba teisėjas - keliolika tūkstančių litų, kad žmogus suprastų.
Apskritai, net ir klausdami ar diskutuodami su politikais, tokie žmonės dažniausiai jau turi atsakymo, kurį norėtų išgirsti, šabloną.
Kita vertus, kai pasipiktinę, palikti ir užmiršti kaimelių ir nedidelių miestelių, nutolusių nuo didžiųjų miestų, gyventojai ateina į rinkimus ir balsuoja už jiems dėmesį parodžiusius ir, aišku, daug pažadėjusius politikus, pasekmes pajunta visa Lietuva. Ir dabar visi su nerimu laukia Seimo rinkimų, per kuriuos "piktos ir neišsilavinusios masės" ketina išrinkti V. Uspaskichą ir puokštę populistaujančių politikų.
O pažadų žmonės gauna apsčiai. Lygiai taip pat, kaip R. Paksas per prezidento rinkimų kampaniją ir nepasitikėjimo juo laikotarpiu, taip dabar Darbo partija puikiausiai naudojasi liberalcentristų, konservatorių, socialdemokratų, socialliberalų ar nepartinių šalies lyderių arogancija, jų paliktomis bendravimo su žmonėmis spragomis, žmonių neiškalbėtu pykčiu ir nepasitenkinimu valstybe.
