Taip sako Birštono policijos komisariato viršininkas Romas Norkūnas, paklaustas apie būtiniausius "vaistus" siekiant nors kiek pažaboti nusikalstamumą. Beveik 20 metų pareigūno uniformą dėvintis komisaras, iki tapdamas komisariato vadovu, praėjo, galima sakyti, bene visas tvarkos saugotojų veiklos grandis. Darbo patirties R. Norkūnas sėmėsi ir Prancūzijoje.
- Tuoj bus metai, kaip vadovaujate Birštono policijos komisariatui. Gal vadovo duona, dažniau kremtant ją kabinete, yra lengvesnė nei eilinio policininko, šąlančio lauke ar tykančio ir rizikuojančio pasaloje?
- Tarnyba kiekvienoje grandyje turi savų niuansų - ant jokių svarstyklių jų neuždėsi ir nepasversi. Man teko ragauti visko - dirbau Nepilnamečių reikalų inspekcijoje (tuometiniame Kapsuke - dabartinėje Marijampolėje, Prienuose), kriminalinėje policijoje, tvarkiau personalo reikalus, vadovavau viešosios policijos padaliniui. Kaip tas generolas, tarnybą pradėjęs nuo eilinio. Tai jokiomis priemonėmis neatimama mano darbo patirtis. Ji labai praverčia dabar, kai esu įstaigos vadovas. Administracinis darbas - tai dviguba atsakomybė: atsakai jau ne tik už save, bet ir už savo kolektyvą. Tenka "ūkininkauti", derinti, ieškoti, prašyti (tiksliau - maldauti). Ar tai lengva? Turbūt ne kiekvienam toks "turgus" malonus ir priimtinas. Reikia turėti gyslelę. Ar aš ją turiu, lai sprendžia darbuotojai. Tiesa, kai prašai ne sau, tai daryti kur kas lengviau. Kita vertus, ir šuo kariamas pripranta.
- Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Birštonas negarsėja rezonansiniais nusikaltimais, o nusikaltimų išaiškinama kiek daugiau nei yra bendras šalies vidurkis. Kas tai lemia?
- Turiu paruoštą atsakymą: darbuotojų kompetencija, darbo organizavimas ir Birštono savivaldybės parama. Taip, taip, savivaldybė padėjo mums pinigais transportui, kurui. Tik šios paramos dėka naujuosius metus pasitikome be skolų. Kai kurie komisariatai tuo pasigirti negali. O jeigu pažvelgtume giliau, taikesnį bei ramesnį gyvenimą Birštone turbūt lemia, pavadinkime, tarybinių laikų palikimas.
- Ar tai nostalgija spalvingajai šalies praeičiai?
- Ne nostalgija, o konstatuojamas faktas. Birštonas - kurortinis miestas, tarybiniais laikais buvęs populiarus ir lankomas, turėjęs savo tradicijas, gyvenęs pagal tuometės valdžios nustatytas normas. Štai nuo 22 valandos iki šešių ryto buvo nurodyta laikytis ramybės ir rimties - miesto gyventojai ir svečiai turėjo teisę į šventą poilsį. To visi laikėsi - buvo tiesiog pripratę. Šis reikalavimas tarsi įaugo į birštoniškių kraują. Dabar gyventojai skuba skambinti į policiją, vos tik išgirsta vėlyvą garsesnę muziką ar kur nors pamato nesusipratusį triukšmadarį. Pareigūnai tuoj pat informuojami ir greitaeigei "britvai" miestu praskuodus. Žmonės nepakantūs triukšmui ir galimoms tragedijoms. Kitaip tariant, kurorto gyventojai dar nuo tų senų laikų tebelaiko aukštai iškeltą reikalavimų kartelę.
- Ir tos kartelės "neperšoka" "tų senų laikų" nepažinęs jaunimas?
- Jaunimas yra jaunimas - maksimalūs siekiai, atotrūkis nuo realybės, jėgos demonstravimas, naujos mados ir panašiai, todėl kartais bando sujaukti tvarką, tačiau mes, kaip jau minėjau, tuoj pat informuojami ir imamės veiklos. Štai prieš kurį laiką kurorto autobusų stoties aikštelėje mėgdavo rinktis ratuotas vietos jaunimas - atvykdavo ir jų bendraamžių iš Prienų, Kauno. Garsi muzika buvo neatsiejama tokių susitikimų dalis. Netrukus tam triukšmui buvo užkirstas kelias tik policijos aktyvesnio darbo dėka. Manau, kad kartu buvo užkirstas kelias ir ne vienam nusikaltimui ar rimtam tvarkos pažeidimui, nes juk būriuodamiesi jaunuoliai ne vien apie paneles ar mokslus šnekasi.
- Negi pakako kelis kartus išvaikyti atvykėlius ir jie pasidavė?
- Žinoma, ne. Lankėmės mokykloje, kalbėjomės su paaugliais, kartais tiesiog prašėme jaunuolių gerbti kitų teises. Na, buvo ir nubaustų nepaklusniųjų. Nuolatinis bendravimas su jaunimu, vizitai į šeimas, padidintas dėmesys iškilusiai problemai ir davė rezultatų. Kaip sakoma, lenk medį, kol jaunas. Apskritai aš linkęs manyti, kad ramybė ir tvarka priklauso nuo to, kaip dažnai policija yra matoma toje gyvenamojoje vietovėje, kurioje ji dirba. Jeigu gyventojai dažnai mato policijos automobilius patruliuojančius, o ne stovinčius be kuro prie komisariato, jeigu nuolat gatvėje sutinka uniformuotus pareigūnus ir jeigu mato juos ne tik vaikštančius, bet dar ir stebinčius bei kalbančius, tai - jau į sėkmės pusę.
- Teko mieste išgirsti, kad jau bene penkeri metai Birštono jaunimas baidosi pareigūnų, kai labai knieti užsidegti cigaretę.
- Taip, yra toks savivaldybės priimtas draudimas - besimokančiam jaunimui viešose vietose rūkyti draudžiama. Ir patikėkite - šio draudimo daugiau laikomasi nei nepaisoma. Pažeidėjų pasitaiko - su jais pirmiausia kovojame įspėjimais, o ne bausmėmis. Tačiau yra ir nubaustų administracine tvarka (baudomis iki 30 litų). Tokiose situacijose pareigūnai elgiasi kaip psichologai - pirma įvertina padėtį, pažeidėjo asmenybę, elgesį.
- Ar tik ne iš Prancūzijos, kurioje mokėtės, parsivežėte tokią sampratą?
- Na, nemanau, kad toks požiūris yra naujas Lietuvoje, bet užsienyje, ko gero, tikrai daugiau atvejų, kai pareigūnas nelaimėliui ištiesia džentelmeno ranką ar paprasčiausiai padeda susivokti. Kita vertus, Birštono policininkai taip pat ne iš kelmo spirti. Tai vėlgi lemia kurortinio miesto specifika: daug miesto svečių, daug užsieniečių - pareigūnai priversti "pasitempti", būti paslaugūs, kultūringi. Prancūzijoje teko vienerius metus mokytis aukštojoje Kriminalinės policijos inspektorių mokykloje kartu su dar šešiais kolegomis iš Lietuvos. Tai buvo prieš dešimt metų. Štai tada dar galėjome pastebėti didesnį skirtumą tarp mūsų policininkų ir kolegų iš užsienio. Dabar mūsų pareigūnai vis labiau išsimokslinę, geriau pasirengę - daugiau pasaulio matę. Ir darbo vietas šiais, bedarbystės, laikais brangina.
- Kaip charakterizuotumėte Birštoną pagal užfiksuotų nusikaltimų pobūdį?
- Kaip jau sakiau, sunkių nusikaltimų būna po porą per metus, o dominuoja vagystės - iš automobilių, iš gyvenamųjų namų. Pastaruoju metu mums pavyko užkirsti kelią dviem vagystėms iš sanatorijų gyventojų. Žmonės greitai pranešė, o policija greitai sureagavo, ir buvo sulaikyti du vagys su įkalčiais. Džiaugėmės, kad vagiliavo ne vietos gyventojai. Sulaikėme vieną vilnietį ir vieną panevėžietę. Pastarąją į Birštoną atvežė jos pažįstamas teistas asmuo iš Panevėžio, bet įrodyti, kad jis bendrininkas, sunku. Šiuos vagis, kuriems tai tapę "darbu", domino sanatorijose poilsiaujančių ir besigydančių asmenų pinigai bei mobilieji telefonai. Panevėžietė grobio ieškojo apsimetusi kosmetikos priemonių pardavėja. Žiemą didesnes policijos pajėgas siunčiame ir prie mieste esančios slidinėjimo trasos. Spėjusi išgarsėti pramogų vieta savaitgaliais sutraukia aibę žmonių iš Prienų, Kauno, net Šiaulių ir kitur. Prabangūs gyventojų automobiliai - masalas vagišiams. Tpfu, tpfu, tpfu, iki mūsų pokalbio dar nebuvo nukentėjęs nė vienas asmuo.
- Birštoną nuo Kauno ar nuo Marijampolės, Alytaus, kur yra organizuoto nusikalstamumo "veikėjų", skiria vos keliasdešimties kilometrų atstumas - tai jokia kliūtis birštoniečiams dažnai susitikinėti su šių miestų nusikalstamo pasaulio atstovais. Gera priedanga - kurorto vilionės...
- Tačiau drįstu sakyti, kad organizuoto nusikalstamumo, gaujų, reketo pas mus tikrai nėra. Neturime duomenų ir apie prostitucijos ar sąvadavimo "profesionalus". Didesnį nerimą iki šiol kelia tik narkomanijos problema. Per pastaruosius metus išaiškinome keletą asmenų, vartojančių ar laikančių narkotikus. Tai pas mus - nedirbančio ir nebesimokančio jaunimo bėda.
- Ar birštoniečiai linkę padėkoti policininkams, kai šie to nusipelno?
- Nepasakyčiau, kad kiekvieną dieną prie komisariato nusidriekia eilė dėkojančiųjų ir sveikinančiųjų, tačiau būna, kad paskambina ir paprašo padėkoti pareigūnui, nutempusiam užsikirtusį automobilį, pagelbėjusiam turistui ar paprasčiausiai dėmesingai išklausiusiam gyventoją. Žinoma, būna ir tokių, kurie nepatenkinti "atleidinėja" policininkus iš darbo, iškeikia, įžeidinėja. Bet nukentėjusį, įskaudintą žmogų irgi reikia suprasti - jo emocijos nebetelpa viduje.
- Ar policijos vadovui dažnai tenka kovoti su pavaldinių ydomis, ar nereikia traukti iš bėdos pačių pareigūnų nusikaltusių atžalų?
- Birštono policijai vadovauju dar neseniai ir per tą laiką galėjau tik džiaugtis 26 pareigūnų kolektyvu - tinkamas išsilavinimas ir fizinis pasirengimas, noras dirbti, ieškoti, rasti, išsiaiškinti. Bet tai nereiškia, kad mūsų policininkai nė kojos nepajudintų, jeigu jiems kas nors pasiūlytų labiau apmokamą darbą. Su pavaldinių ydomis taip pat dar neteko kovoti, nes nedideliame mieste - viskas kaip ant delno: vieni kitus gerai pažįsta, todėl "šiukšlintis" neverta. Mūsų policininkus žmonės puikiai atpažįsta, net jeigu jie vaikšto ir neuniformuoti. O policininkų atžalos rūpesčių dar nekelia turbūt todėl, kad per mažos. Sunku pasakyti, kaip būtų, jeigu atsirastų minėtų problemų, tačiau kažin ar prireiktų atleidinėti iš darbo nepaklusnių paauglių tėvelius - už auklėjimo spragas juk taip griežtai nebaudžiama.
- Ar pats, būdamas neuniformuotas, stebite aplinką pareigūno akimis, tramdote tvarkos pažeidėjus?
- Na, taip, turiu šią savybę. Tačiau ir Birštone, ir Prienuose, kur daug metų dirbau ir tebegyvenu su šeima, mane daug kas pažįsta, todėl pamatę tramdosi patys. Ne kartą buvę ir taip, kad išskirstyti viešosios tvarkos pažeidėjus pavyksta, bet pats už tai atsiimu aibę keiksmažodžių. Kiek teko domėtis užsienyje, ten pareigūnai, po tarnybos nusiprausę ir persirengę, darbovietės duris uždaro tarsi nusimetę visus darbo rūpesčius, laisvi. Tik filmuose rodoma kitaip. Realybėje laisvalaikiu patys nepuola nei gaudyti, nei sulaikyti pažeidėjų - geriausiu atveju paskambina kolegoms, jeigu pamato, sakykime, vagiamą automobilį.
- Su žmona medike auginate du sūnus. Ar jiems linkėtumėte pakartoti tėčio kelią?
- Vyresnysis, keturiolikmetis, pats nerodo tokio noro, o jaunėlis, kuriam dar tik šešeri, rodos, tik ir gyvena tokia svajone. Nė vieno iš sūnų neatkalbinėčiau nuo pasirinkimo dirbti policijoje, bet patarčiau rimtai ir neskubant pagalvoti. Darbas policijoje tarsi uždeda savotiškus antspaudus, suvaržo, apriboja - paženklina. Visuomenė pareigūnus tarsi išskiria iš masių ir kelia jiems didesnius reikalavimus. Pastebiu, kaip jaunesni pareigūnai šalinasi savo bendraamžių, dirbančių kitur - labiau bendrauja tik su kolegomis. Vadinasi, yra tas nematomas barjeras, pareigūną laikantis atokiau ir po tarnybos. Dalis jaunimo, net nepažindami policininko iš arčiau, iš karto jį smerkia vien už pasirinkimą. Didelį vaidmenį čia atlieka ir visuomenės nuomones formuojanti žiniasklaida. Kai garsusis Daktaras (Henytė) padaromas televizijos ir spaudos žvaigžde, ne vienam jaunuoliui tiesiog madinga ir garbinga būti teistam, sėdėjusiam "zonoje".
- Ačiū už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Birštono policijos komisariato viršininkas Romas Norkūnas - Išpopuliarėjusi Birštono slidinėjimo trasa - papildomų policijos pajėgų reikalaujanti miesto zona
