Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Rugsėjo 14-ąją nuošaliame Molynų kaime (Tauragės r.) gyvenusiam Žilvinui Reinoldsui būtų sukakę 19 metų, tačiau sulaukti šio gimtadienio jam nebuvo lemta. Kovo 1-ąją išėjęs iš savo motinos Violetos Reinoldsaitės bei patėvio Algimanto Šakio namų, jis daugiau nebesugrįžo. Tą patį vakarą trys nepažįstami vyrai atvežė Žilviną į Tauragės rajono ligoninės Priėmimo skyrių ir nieko nepaaiškinę greitai dingo. Jaunuolio būklė buvo tragiška - medikai konstatavo, jog jis apdegęs apie 90 procentų kūno. Vėliau šis grėsmingas skaičius buvo padidintas dar penkiais procentais... Jau tą patį vakarą vietos medikams tapo aišku, kad bet kokios jų pastangos jaunuolio neišgelbės, todėl sunkų ligonį nuspręsta vežti į Kauno medicinos universiteto klinikas. Centrinės reanimacijos bei intensyviosios terapijos skyriuje vaikinas prabuvo maždaug savaitę. Bet nepaisant jauno organizmo nei begalinio noro gyventi, nei visų įmanomų gydytojų pastangų, - jaunuolis mirė. Klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriaus vedėjas, patyręs specialistas Rytis Rimdeika patikino, jog nudegus tokį didžiulį kūno plotą galimybių išgyventi beveik visiškai nebelieka. Tokiais atvejais žmogų gali išgelbėti tiktai stebuklas. Tačiau šįkart stebuklas neįvyko...
Paslapčių neatskleidė
Sužinoję apie šį tragišką įvykį Tauragės rajono policijos komisariato pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tačiau jiems kol kas nepavyksta užčiuopti siūlo galo. Tyrėjas Virgilijus Tolvaišas bei jo veiklą kontroliuojantis prokuroras Eduardas Builisovas bando išsiaiškinti tų trijų vyrų, kurie "Audi" automobiliu atvežė apdegėlį į ligoninę, asmenybes. Pats nukentėjėlis pareigūnams jokių paslapčių neatskleidė. Greičiausiai dėl sunkios sveikatos būklės, o gal ir nenorėdamas ką nors išduoti. Vis dėlto tam tikrų versijų esama, nors jas įvardinti pareigūnai neskuba. Savą versiją turi ir Žilvino mama bei kiti artimieji.
Jis turėjo staugt velnio balsu...
Violeta Reinoldsaitė apie sūnaus sužalojimą sužinojo iš policijos. Tą patį vakarą pareigūnai atvažiavo į namus ir pranešė apie nelaimę. Sesuo Violetai padėjo nusigauti iki ligoninės...
- Jis gulėjo visas subintuotas - tiktai galva ne, - pasakojo sūnaus netekusi moteris. - Į klausimą, kaip tai atsitiko, Žilvinas išlemeno įkritęs į katilą. Daugiau nieko nepaaiškino. Baisu pagalvoti, kokius skausmus vaikui reikėjo išgyventi. Jis turėjo staugt velnio balsu, iš skausmo galėjo plyšti širdis. Vėliau viena seselė pasakojo, kad Žilvinas į ligoninę buvo atvežtas be kelnių... Matyt, jos buvo nutrauktos bandant gelbėti kojas. Gydytojai kalbėjo, jog nėra iš kur paimti odos persodinimui - esą iš pakaušio (tai buvo vienintelė beveik nenukentėjusi vieta) nepaimsi... Tokios nelaimės nelinkėčiau net pačiam baisiausiam priešui...
Moteris pripažino turėjusi mažai vilčių, kad sūnus išgyvens. Kuomet Žilviną išvežė į Kauno klinikas, važiuodavo jį lankyti kas antrą dieną. Tačiau buvo aišku, jog Žilvino būklė beviltiška. Matyt, tai suvokė ir jis pats, nes vieną sykį paklausė, ar laisvas kapas prie senolio (prieš pusantrų metų mirė Žilvino senelis - jo motinos tėvas). Violeta guodėsi, jog iš pradžių dar buvo galima normaliai su sūnumi susikalbėti, o vėliau jis, skųsdamasis, jog šalta, ėmė reikalauti drabužių. Paskui prasidėjo haliucinacijos. Vaikinas prašė nukabinti juodas užuolaidas, išnešti juodus daiktus... Paskutinįkart atsisveikindama V. Reinoldsaitė vėl išgirdo Žilvino prašymą atvežti storąją striukę. Daugiau gyvo sūnaus moteris nematė...
Greičiausiai nusiplikino naminukės fabrikėlyje
V. Reinoldsaitės teigimu, pastaruoju metu sūnus eidavo padirbėti į mišką - padėjo vyrams kirsti medžius. Jis buvo labai darbštus ir norėjo pats užsidirbti pinigų. Žilvinas turėjo tik 8 klasių išsilavinimą, tačiau jokios specialybės nebuvo įgijęs. Jis labai norėjo nusipirkti kokį nors nedidelį automobilį ar motociklą, todėl svajojo išvykti į Ispaniją, ten ilgiau padirbėti ir grįžti namo turtingesnis...
Tą lemtingąjį rytą Žilvinas suskubo iš namų pamatęs į kiemą įsukusią raudoną mašiną. Pasakęs, jog eina į darbą, jis nėrė pro duris. Tiek jaunuolio motina, tiek visai šalia gyvenanti jos sesuo Daiva Šakienė beveik neabejoja, kad Žilvinas nusiplikino kokiame nors naminukės fabrikėlyje virdamas samanę. Greičiausiai nepažįstami vyrai, kurie jį ir išsivežė iš namų, buvo pasiūlę vaikinui užsidirbti. Moterys spėja, kad jį galėjo nuplikinti karštas vanduo, išsiliejęs iš sprogusio katilo
Paklausta, ar svarbu, kad būtų įvardintas ir nubaustas šios nelaimės kaltininkas, V. Reinoldsaitė atsakė, jog tegul jį nubaudžia Dievas.
Moteris tikino specialiai teisybės neieškosianti ir nesiaiškinsianti, kas dėl to kaltas. Visų pirma - sūnaus jau nebeprikelsi, o antra - moteris bijo keršto. Kas gali žinoti, į kokias pinkles buvo įsuktas jos vaikas... Violeta pridūrė norinti kuo greičiau visa tai pamiršti.
Naminės virimas - pragyvenimo šaltinis
Paklausta, ar anksčiau Žilvinas nebuvo pasakojęs apie tokį "darbą" (naminės gaminimą), Violeta ėmė kratyti galvą - esą nieko panašaus nebuvo girdėjusi. Jos teigimu, sūnus buvęs gana uždaro būdo ir su motina artimai nebendraudavęs. Matyt, toks tapo gyvendamas vaikų namuose - artimi, nuoširdūs ryšiai su gimdytoja jam buvo svetimi... Na, o kad aplinkiniuose miškuose žmonės verda samanę - niekam ne paslaptis. Kaimo žmonės tikino nematantys kitos išeities - esą geriau gerti naminę nei kokį nors neaiškų gėralą - galbūt iš techninio spirito pagamintą pilstuką. Juk naminuke neapsinuodysi, o nuo pilstuko ne vienas yra pakratęs kojas... Be to, artėjant pavasario bei vasaros darbams naminukės paklausa vis didės - ja bus galima atsilyginti už visus ūkio darbus.
Valdiškuose namuose - nuo vaikystės
Grįžtant prie Žilvino likimo tenka pripažinti, jog šis vaikinas laimės ir gražaus gyvenimo skonio paragauti taip ir nespėjo, nors to labai troško. Nuo trečios klasės iki 16 metų jis gyveno ir mokėsi Saugų vaikų namuose. Beje, valdiškos įstaigos gimtuosius namus turėjo atstoti ir dviem Žilvino broliams - Almantui bei Mariui, taip pat sesutei Jurgitai. Čia jie atsidūrė tada, kai motina pateko į kalėjimą. V. Reinoldsaitė neslėpė, jog gyvendama su pirmuoju sugyventiniu Edmundu Jonika, pastarojo priversta pavogė... savo tėvo telyčią ir už tai teismas juodu nuteisė kalėti. Tėvas esą dukrai neatleidęs, nes ši nepaklausiusi patarimo nutraukti ryšius su niekam tikusiu sugyventiniu. Tik pagimdžiusi jauniausiąjį sūnų Marių, moteris iškeliavo už grotų. Nuo to laiko ji savo vaikų neaugino. Paklausta, kodėl grįžusi į laisvę nebandė susigrąžinti savo atžalų, moteris tikino neturėjusi tokios galimybės, nes esą Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos žadėjusios vaikus sugrąžinti tik tuo atveju, jeigu jų motina turėsianti darbą, geras gyvenimo sąlygas. Deja, nieko panašaus šiai dar gana jaunai moteriškei pasiekti nepavyko. Matyt, ji ir pati to nenorėjo... Dėl to ir auga vaikai pas globėjus. Su Žilvinu taip ir neatsisveikino jo broliukas Marius bei sesutė Jurgita - tiesiog niekas šios žinios jiems nepranešė ir niekas nepasirūpino juos atvežti į laidotuves...
