“Verslo žinių” vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas buvo negailestingas lietuviškai žiniasklaidai - suvienodėjusi, neįdomi, todėl prarandanti skaitytojus ir žiūrovus. “Omni Laikui” jis teigė, kad kokybiškos ir analitiškos žiniasklaidos poreikis didės, tačiau norint išvysti kokybišką dienraštį, matyt, reiks sulaukti užsienio investuotojo arba didesnio skaitytojų spaudimo.
Kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos žiniasklaidą?
Visuomenės nuomonė apie Lietuvos žiniasklaidą yra per daug gera. Manau, kad tai daro žiniasklaidai meškos paslaugą. Aukšti reitingai neskatina jos tobulėti. Leidėjai ir redaktoriai nereikalauja iš žurnalistų naujo, aktualaus žvilgsnio. Dažnai diskutuojama, kodėl mažėja laikraščių tiražai. Dažniausias leidėjų argumentas - mažėjanti perkamoji galia. Mano nuomone, ši problema susijusi ne tiek su pinigais, kiek su laikraščių niveliacija. Šiandien sunku pasakyti, kuo vienas leidinys skiriasi nuo kito. Net neperskaitęs laikraščio gali teigti, kad visų dienraščių puslapiai bus panašūs. Labai retai leidinyje galima aptikti išskirtinę informaciją, kurios nebūtų pas konkurentus. Tą patį galima pasakyti ir apie televiziją. Kartą peržiūrėjau visų televizijų žinių laidas. Mane pritrenkė, kad visos naujienos buvo tos pačios, skyrėsi tik jų pateikimo eiliškumas. Netgi operatorių darbas buvo tas pats - filmuota iš to paties taško. Kažkoks nesusipratimas. Lyg nebūtų konkurencijos, skirtingų žiūrovų auditorijų, žurnalistų profesinių ambicijų.
Kokios tokio žiniasklaidos suvienodėjimo priežastys?
Nekritiškas rinkos požiūris verčia žurnalistus pamiršti profesinę aksiomą, kad juos maitina kojos. Šiais interneto ir moderniųjų komunikacijų laikais tik judantis žurnalistas gali būti įdomus. Tik taip galima surasti dėmesio vertų istorijų, įdomios įvykį papildančios informacijos. Sėdėdamas prie telefono to niekada nepadarysi, nebent atsitiktinai. Bet tai bus veikiau išimtis nei dėsningumas. Turbūt retam iš mūsų kiltų noras išsipasakoti beveidžiam pašnekovui telefonu ar internetu.
Kada nors leidėjai turėtų susimąstyti, ko jie siekia - ar mažėjančių tiražų, ar savitumo bendroje leidinių paletėje.
Ar tai nėra susiję su žurnalistų profesionalumo stoka? Juk dauguma žiniasklaidoje paskelbtų skandalingų faktų yra ne žurnalistų iškapstyti, bet “nuleisti” politikų, kuriems tai yra naudinga.
Man, kaip verslo leidinio atstovui, skandalai iš principo yra nepriimtini. Mes prioritetą teikiame naudingai informacijai. Įdomi medžiaga, kuri kai kuriais aspektais gali būti skandalinga, dažniausiai skelbiama tiriamosios žurnalistikos rašiniuose, kurių Lietuvoje nėra. Manau, kad vėl susiduriame su ta pačia problema - žurnalistai yra per daug sėslūs, nes skaitytojai neskatina žiniasklaidos ieškoti. Tiriamajai žurnalistikai reikia nepaprastai daug laiko, tinkamo išsilavinimo, profesionalumo, tam tikrų “knisliuko” bruožų.
Kita vertus, susiduriame ir su konvejerio problema. Tiek elektroninė, tiek spausdintinė žiniasklaida yra po nuolatiniu laiko presu. Laikraštis spaustuvėje, o žinios eteryje turi būti griežtai sutartu laiku. Tačiau nemažai renginių organizuojama antroje dienos pusėje, be to, dar neišmokome jų laiku pradėti ir baigti, o atšaukti iš anksto suderintą susitikimą su žurnalistu nelaikoma blogu tonu. Dar pridurkime “žmogiškąjį vidinį faktorių” - žurnalistų ne laiku išgertą kavos puodelį, redaktorių blogai suplanuotą dieną - ir nelieka nieko kita, tik vytis prarastą laiką. Be to, žiniasklaida neturi tiek daug resursų, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Informacijos kanalų savininkai negali išlaikyti per daug žurnalistų. O tiriamajai žurnalistikai reikia daug pajėgų, nes tiriamąjį darbą atlieka ne vienas žmogus.
Aktualus ir profesinio meistriškumo klausimas. Trūksta žurnalistų, norinčių dirbti taip, kaip jiems pridera. Šiuo atveju meškos paslaugą padarė patys leidėjai, ėmę populiarinti televizijos “žvaigždutes”. Skaitydamas žurnalistikos pirmakursiams paskaitas klausiau, kur dingsta visi žurnalistai? Juk priima tiek daug studentų, o žurnalistų nėra! Bėda ta, kad jų pagrindinis tikslas - patekti į televiziją. Tačiau tiek daug televizijos žurnalistų nereikia. Po kelerių metų jie iš viso prapuola, nes praranda kvalifikaciją ir nebegali kitur įsidarbinti.
Pažiūrėkite, kokios dabar televizijoje “žvaigždės” - aš jas vadinu “žvaigždutėmis”, nes jos gerokai nusileidžia savo intelektu ir gyvenimo patirtimi pašnekovui. Vienintelis jų privalumas - gražus veidas ar nebloga dikcija. Tokią žvaigždutę aprengia drabužiais iš geriausių salonų ir ji jau turi prie televizorių ekranų sukaustyti tūkstantinę auditoriją. Pasiklausius jų pateikiamų klausimų ir pamačius beviltiškus bandymus diskutuoti su intelektualesniu žmogumi, man pasidaro baisu. Manau, kad apie televiziją rašančių leidinių klaida yra ta, kad jie daugiau aukština ekrano žvaigždes, o ne laidų herojus. Tai yra tuštybės mugė.
Gal žurnalistai į televiziją veržiasi dėl didesnių atlyginimų?
Čia yra mitas, kad televizijoje mokama daugiau. Tuomet visi sėdėtų televizijoje. Tačiau ir ji jaučia profesionalių žurnalistų stygių. Atlyginimai daugiau ar mažiau yra visur vienodi. Jų dydį reguliuoja darbo kaina rinkoje.
Kokią matytumėte išeitį iš šios situacijos? Ar įžvelgiate kokį postūmį, kuris paskatintų žiniasklaidą tobulėti?
Taip. Manau, kad postūmis įvyks gana greitai. Juo galėtų tapti kritinė tiražų arba televizijos auditorijos riba. Kai ji bus pasiekta, žiniasklaida turėtų sukrusti.
Ar tai nepaskatins lengvai skaitomų bulvarinių leidinių plėtros?
Bulvariniams leidiniams Lietuvoje reikia žmonių su fantazija, o ne žurnalistų. Bet kas, turintis lakią vaizduotę, gali sukurti straipsnį, pagrįstą detalėmis, primenančiomis realią tikrovę. Tik kultūros ir išsilavinimo stokojantis žurnalistas ar redaktorius gali nematyti skirtumo tarp sensacingos ir išgalvotos informacijos. Tokia pseudožurnalistika demonstruoja savo cinišką požiūri į skaitytojus, kurie laikomi mulkiais. Be to, ji pavojinga, nes atveria galimybę manipuliuoti visuomenės sąmone. Vargu ar toks bulvarinis skaitalas gali būti įdomus ilgą laiką. Kiek galima skaityti, kaip žmogus su kirviu po kiemą vaikosi kaimyną? Keičiasi tik vardai ar kirvio dydis, bet esmė lieka ta pati. Net ir bulvarinei žurnalistikai reikia intelekto ir tam tikro sugebėjimo atrasti temą. Lietuvoje bulvariškumas yra dar naujas reiškinys, todėl tikiu, kad jis evoliucionuos. Antraip žmonės juo greitai juo nusivils.
Ar matote galimybių Lietuvoje atsirasti rimtam ir kokybiškam dienraščiui?
Esu įsitikinęs, kad geros kokybės dienraščio Lietuvoje nebus tol, kol neatsiras turintis senas tradicijas ir patirtį investuotojas į nacionalinę žiniasklaidą. Be jo Lietuvos spauda taip ir liks rimtų bei bulvarinių žinių kokteiliu. Klaidingu laikau požiūrį, kad šiandien būtų neįmanoma parduoti kokybiško dienraščio, jeigu jo turinio “neatskiesi” bulvariniu skaitalu. Gerėja žmonių išsilavinimas, keičiasi patirtis, ateina nauja karta, kuriai reikia turinio, o ne paviršiumi slystančių temų. O dabar naujienos neretai taip sujauktos, kad sunku suprasti, kur baigiasi rimta žinia ir kur prasideda bulvarinė.
Gal galite pasvarstyti, kodėl neateina tokie investuotojai?
Investuotojų yra, jie sukiojasi, susitikinėja su informacijos priemonių savininkais. Tačiau jų neatėjimo priežastimi gali būti pernelyg maža mūsų rinka. Investuoti į vieną leidinį tokioje šalyje kaip Lietuva nėra labai patrauklu. Antra, kaina, kurios jie prašo, yra nereali. Neatmesčiau ir dar vieno aspekto - pasitaiko, kad investuotojai dažnai laikomi kvailesniais, nei jie iš tikrųjų yra. Jiems bandoma brangiai įpiršti prekę, kurios turinys neatitinka investuotojams pateikto prekės aprašymo. Kai pamatai, kad potencialus partneris bando apkvailinti - praeina bet koks noras investuoti.
“Verslo žinios” yra tas laikraštis, kuris orientuojas ne tik į plotį, bet ir į analizę?
Mums yra šiek tiek lengviau nei kitiems leidiniams, nes nesiekiame įtikti visiems. Turime aiškų skaitytoją, arba vadinamąją tikslinę auditoriją. Porą kartų per metus atliekame savo auditorijos apklausas. Siekiame suprasti, kuo gyvena mūsų skaitytojas, kas jį galėtų dominti. Bandome nuspėti jo būsimus siekius ar interesus.
“Verslo žiniose” buvo visko. Mes augome kartu su verslo bendruomene, mokėmės, įgavome patirties. Lietuvoje prieš tai nėra buvę verslo leidinio, todėl niekas neturėjo supratimo, koks turėtų būti verslui skirtas laikraštis. Pirmuosiuose numeriuose netrūko eksperimentų, paviršutiniškumo. Vis dėlto savo partnerio - didžiausio Skandinavijoje verslo dienraščio “Dagens industri” - padedami greitai įveikėme verslo žurnalistikos pradžiamokslį.
Tiesa, kartais sulaukiame priekaištų, kad mūsų leidinys galėtų būti analitiškesnis. Atrodytų, kad ir prieš aštuonerius metus, ir dabar analitinių straipsnių poreikis yra nemažas, tačiau patikrinus tokių straipsnių skaitomumą paaiškėjo, kad jie nėra labai populiarūs. Gal redaktoriai turėtų būti reiklesni sau ir analitikams, gal suveikia vadinamasis saugumo sindromas - perskaityti neprisiverčiame, bet matydami tokį straipsnį laikraštyje jaučiamės saugiau.
Žinoma, norėčiau, kad atsirastų daugiau analitinių straipsnių. Praėjusiais metais “Verslo žiniose” jų tikrai padaugėjo. Stengiamės ieškoti medžiagos, analizuojančios rinką, įvairiais pjūviais nagrinėjančios skirtingus verslo sektorius. Mes jaučiame, kad verslo bendruomenė tampa intelektualesnė, kad įgijo daugiau patirties. Jai jau nebepakanka vien tik uždirbti pinigus. Šiuolaikiniam verslininkui reikia suprasti, kas ir kaip vyksta pasaulyje, kokios tendencijos ryškėja ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, socialiniame gyvenime. Dėl šių priežasčių mūsų laikraštyje atsirado daugiau bendresnius dalykus liečiančių temų, susijusių su verslo filosofija, kultūra ir etika. Mano nuomone, tai rodo tam tikrą brendimą. Stengiamės neatsilikti nuo verslo bendruomenės, augame kartu. Netgi siekiame bent keliais žingsneliais būti priekyje. Juk įdomūs ir naudingi skaitytojams būsime tik tada, jeigu sugebėsime šiek tiek lenkti laiką.
Ar esate numatę naujų laikraščio krypčių artimiausiu metu?
Mes jaučiame, kad turime daugiau investuoti į smulkųjį verslininką, kuris galbūt turi mažiau resursų investuoti į save ar į savo darbuotojus. Reikia užimti šią nišą, sukurti rinką, kurios nėra. Į verslą atėjo žmonių iš labai skirtingų visuomenės sluoksnių. Juk Lietuvoje yra mažai verslininkų, kurie būtų baigę prestižines ekonomikos mokyklas ar turėjusių galimybę mokytis iš labiau patyrusių kolegų užsienyje. O ir kokia čia ta mūsų patirtis dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis. Nors turiu pripažinti, kad esame apsigimusių verslininkų tauta - mes geru tempu iriamės į priekį ir vis drąsiau jaučiamės vidaus ir užsienio rinkose.
Smulkiesiems verslininkams pradėjome kurti atskirus produktus, kurie padėtų perprasti bendrovių, žmogiškųjų resursų valdymo subtilybes. Ketiname rengti daugiau straipsnių, kuriuose būtų analizuojame nedidelių, sėkmingai dirbančių bendrovių patirtis.
Ar leisti specializuotas “Verslo žinias” nėra lengviau už visapusišką informaciją pateikiančius dienraščius?
Vienu atveju mums yra lengviau, kitu - sudėtingiau. Savo auditorijos žinojimas palengvina užduotį, nes turinį lengviau fokusuoti į skaitytojo poreikius. Kita vertus, mūsų turinys yra siauresnis. Kitas leidėjas turi daugiau laisvės. Supaprastintai kalbant, jis gali įdėti apsinuoginusios gražuolės nuotrauką ir jau turės tiražą. Mes šito negalime daryti, nes tai prieštarautų mūsų deklaruojamiems principams ir kirstųsi su verslo auditorijos interesais. Taigi yra ir pliusų, ir minusų.
Kad ir koks būtų leidinys, redaktoriai turi atsakyti į vieną esminį klausimą - kam jis kuria ir renka informaciją. Noras įtikti visiems skaitytojams yra absoliučiai beviltiškas ir neduoda rezultato. Būtina pasirinkti nišą, turėti savo pagrindinę auditoriją. Šiandien Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad reikia įtikti visiems. Atrodo, ji yra klaidinga, nes tiražai neauga.
“Verslo žinios” už kitus leidinius buvo laimingesnės, nes į jas investavo labai senas tradicijas turinti Skandinavijos žiniasklaidos bendrovė, vertinanti spaudos laisvės ir demokratiškos visuomenės principus. Jos patirtis leido gana greitai įdiegti tuos standartus, kurie įprasti Vakarų kultūroje. Iš pradžių mūsų laikraštis susilaukdavo daug pašaipų, vėliau jį ėmė kopijuoti. Anksčiau dėl to pykdavau, tačiau vėliau pradėjau džiaugtis, nes tai liudijo, kad sukuriame kažką vertinga. Dabar nepykstu, nes tai skatina naujų profesinių standartų diegimą žiniasklaidoje. Be to, kopija visada prastesnė už originalą. Kasmet stengiamės atsinaujinti, skaitytojams pažeriame naujovių, nes manome, kad privalome keistis kartu su gyvenimu. Antraip nebūsime įdomūs savo auditorijai.
Norėčiau paklausti apie žiniasklaidos ir viešųjų ryšių santykį. Kaip vertinate vis aktyviau besireiškiančias ryšių su visuomene agentūras ir jų įtaką žiniasklaidai?
Ryšių su visuomene bendrovių skaičius didėja, tačiau patys viešieji ryšiai Lietuvoje yra tik embriono stadijos. Viešųjų ryšių agentūros ieško savo misijos, kaupia patirtį, auga. Tikiuosi, kad su laiku jose įvyks nemažai permainų į kokybės pusę. Dabar vyrauja supratimas, kad viešųjų ryšių agentūros turi papirkti žiniasklaidą. Verslininkai man yra rodę sutartis su viešųjų ryšių bendrovėmis. Jos man kėlė nuostabą, nes jose buvo pasižadėta publikuoti tam tikrą skaičių straipsnių, tarkime, “Verslo žiniose”. Mūsų nuostata yra gana griežta - mes neleidžiame nei žurnalistams kurti verslininkų užsakytų straipsnių, nei pageidaujame, kad mums kas nors organizuotų publikacijas. Žiniasklaida turėtų išlaikyti nepriklausomybę nuo tokių interesų.
Klientų gundymo argumentuose slypi nepagarba žiniasklaidai ir noras pabrėžti, kad ji yra paperkama. Man skaudu, bet turiu pripažinti, kad tokių dalykų yra. Laikau tai žiniasklaidos išsigimimu. Taip elgdamiesi mūsų profesijos atstovai daro didelę žalą, nes griauna pasitikėjimą žiniasklaida. Tokiais būdais nestabilizuosi pašlijusios situacijos leidinyje, veikiau tai pabaigos pradžia. “Verslo žinios” yra iš tų leidinių, kurie kovoja su tokia samprata.
Į viešųjų ryšių sritį yra atėję daug žmonių, kurie nelabai supranta tikrąją ryšių su visuomene misiją. Jų siunčiamos žinutės kartais kelia juoką, nuostabą ar net pasipiktinimą. Užuot pagelbėjusios klientui, jos dažnai padaro meškos paslaugą. 90 proc. to, ką gauna “Verslo žinių” redakcija, būna bandymai prakišti tai, kas yra visiškai neaktualu skaitytojams. Stebina, kad ta pati informacija tiražuojama leidiniams, turintiems skirtingus skaitytojus, kurių interesai taip pat skiriasi.
Turbūt ir pati verslo bendruomenė nesupranta, kas yra viešieji ryšiai?
Žinoma, iškreipta viešųjų ryšių samprata yra ir klientų problema. Jie kreipiasi į agentūras tada, kai jiems iškyla problemų ar nori pakeisti ne visai patrauklų savo įvaizdį. Tačiau nemanau, kad tai būna tinkamas metas kreiptis į viešųjų ryšių bendroves. Jos nepadarys stebuklo ir iš negatyvios informacijos neatsiras pozityvi.
Vienas Lietuvoje garsus verslininkas man yra sakęs, kad perka užsakomuosius straipsnius, nes rinkoje yra toks instrumentas. Jeigu kažkas leidžia daryti tokius dalykus ir kažkam atrodo, kad jie veikia, tai tokiais instrumentais ir naudojamasi. Mane tik stebina, kodėl redaktoriai nepažymi užsakytų straipsnių, nors to reikalauja žurnalistų etikos kodeksas.
Redaktoriai, kurie publikuoja savo leidiniuose straipsnius, įvilktus į užsakovui priimtiną rūbą, daro didelę žalą žiniasklaidai. Trumpalaikis efektas gali būti, tačiau ilgainiui žiniasklaida gali prarasti pasitikėjimą ir populiarumą. Neįsivaizduoju nė vienos informavimo priemonės, kuri gali išgyventi, neturėdama skaitytojų pasitikėjimo.
Norėčiau paklausti apie internetinę žiniasklaidą. “Verslo žinios” turi savo tinklapį internete. Ar neįžvelgiate grėsmės popieriniam laikraščio variantui?
Kai kurių leidinių, turinčių interneto svetaines, elgsena rodo, kad tam tikros baimės egzistuoja. Tačiau aš didelės grėsmės nematau. Tarpusavy konkuruodami laikraštinis ir internetinis variantai sukuria papildomą vertę mūsų skaitytojui. Atsakingai galiu pareikšti, kad mūsų tiražas ne mažėja, o auga, lankytojų srautas internete taip pat tik didėja - tai geriausias įrodymas, kad kelių žiniasklaidos priemonių sąveika yra naudą atnešantis darinys. Aš manau, kad internetas dar ieško savo vietos ir laikraščio jis visiškai nepakeis.
Dabar teigiama, kad interneto produktui labai svarbu turėti papildomą visuomenės informacijos kanalą, pavyzdžiui, laikraštį. Tada tinklapis tampa įdomesnis, susilaukia daugiau lankytojų. Čia yra tiesos. Aš daug labiau tikiu vienos žiniasklaidos priemonės papildymu kita nei jų konkuravimu.
Žinoma, tam tikros konkurencijos yra. Pavyzdžiui, mes labai sėkmingai išnaudojome internetą konkuruodami su kitais rinkos dalyviais. Internetas labai tinka operatyvioms žinioms, kurias savo tinklapyje publikuojame nelaukdami rytinio laikraščio numerio. Jame daugiau vietos galime skirti įvykių analizei ir papildomai foninei informacijai. Augantis nuolatinių lankytojų srautas rodo, kad toks interneto išnaudojimas yra patrauklus skaitytojams.
Kita vertus, populiariausias produktas internete yra verslo naujienų archyvas. Tai labiausiai lankoma mūsų svetainės skiltis, kurios negali turėti laikraštis. Tokių papildymo pavyzdžių galima atrasti ir daugiau. Žmogus šiandien yra labai mobilus, todėl internetas suteikia jam glimybę nebūnant darbo vietoje pasiskaityti, kas išspausdinta laikraštyje. Tačiau saulėtą rytą prie puodelio kavos man daug maloniau skaityti popierinį laikraštį, o ne sėdėti prie interneto.
O kokius tinklapius jūs pats dažniausiai skaitote?
Dažniausiai lankau tas svetaines, kurios yra susijusios su profesiniais dalykais. Internete ieškau tik to, ko reikia darbui. Interneto tragedija yra ta, kad pasineri į jį lyg ir ieškodamas kažko konkretaus, tačiau lendi vis gilyn ir nieko konkretaus negali rasti. Kadangi interneto beribė erdvė leidžia viską sutalpinti, tai visi tuo ir naudojasi. Galybė reikalingos ir nereikalingos informacijos sukuria chaosą, savotišką šiukšlyną, kuriame turi mokėti atsirinkti tau rūpimus dalykus. Taupydamas laiką aš nelandžioju ten, kur man nereikia, ir lankausi tik tuose tinklapiuose, kurių reikalauja mano profesinė veikla.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
