Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Iš Alytaus rajone, Nedingės kaime, gimusių ir augusių šešių Bronės Česnulevičienės bei prieš 14 metų mirusio jos vyro vaikų tik pusė - du sūnūs ir viena dukra - gyvena normaliai - dirba, augina vaikus. Kiti trys sūnūs - Jonas (40 m.), Albinas (38 m.) bei Kęstutis (32 m.) - pasuko gyvenimo klystkeliais, kurie paprastai baigiasi kalėjime. Šįkart jie visi trys gyvena po vienu stogu - Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Čia patenkama nusikaltus ne vieną kartą. Albinas teistas jau penktą kartą, Jonas atlieka bausmę už ketvirtą nusikaltimą - vagystę bei plėšimą, o štai jauniausiasis Kęstutis kalėjimo duoną kremta antrą kartą. Jis buvo teistas už plėšimą ir neteisėtą ginklų bei šaudmenų laikymą.
Visų šių brolių gyvenimai panašūs dar ir tuo, jog buvo sukūrę šeimas, paskui visi išsiskyrė. Dabar tik vienintelis Kęstutis, antrąsias sutuoktuves atšventęs kalėjime, kol kas yra labai laimingas. Jis tikina, jog santykiai su žmona labai geri.
Jonas taip pat vedęs antrą žmoną, tačiau sutuoktinė nei lanko savo vyrą, nei nori su juo skirtis. Vyriškis patikino, jog jo moteris gyvena savo gyvenimą, eina ten, kur tik šauna į galvą. Taigi nesunku numanyti, kad šių dviejų žmonių sąjunga jau pasmerkta žlugti. Jonas dar turi aštuoniolikmetį sūnų Tadą, tačiau su juo buvo susitikęs tik keletą kartų būdamas laisvas.
Albino nuotaikos dar niūresnės. Su žmona santykiai nutrūko maždaug prieš dvejus metus, nors jiedu sugyveno net tris vaikus...
Iš pradžių Česnulevičiai gyveno kartu, net lovos buvo šalia, tačiau vyresnysis brolis, kai pradėjo dirbti, buvo perkeltas į kitą lokalinę zoną. Vis dėlto Jonas turi leidimą aplankyti saviškius savaitgaliais. Taigi šeštadieniais bei sekmadieniais pasimatymai vyksta kolonijos viduje... Jonas šią galimybę išnaudoja. Jo manymu, jeigu šalia yra artimas žmogus, o šiuo atveju - net ne vienas, tai labai gerai, nes net ir pačiam geriausiam ("kentu") negali visko išsakyti atvirai. Čia gyvenimas žiaurus ir kartais dėl savo nuoširdumo gali būti ne tik išjuoktas. Brolis to niekad nepadarys. Jam gali atsiverti iki pačių sielos gelmių, gali pasiguosti, "palengvinti dūšią". Eidamas pas brolius į svečius, Jonas nešasi lauktuvių. Jie kartu geria arbatą, vaišinasi, dalinasi tuo, ką turi.. Kai į pasimatymą atvyksta mama, ji neturi galimybės vienu metu aplankyti visus savo sūnus. Administracijos darbuotojai patikino, jog taip yra todėl, kad šie nepasirūpino parašyti atitinkamus pareiškimus. Todėl viską, ką išgali sudėti į lauktuvių krepšį, B. Česnulevičienė skiria visiems trims savo vaikams. Broliai tvirtino, jog kaimiškas gėrybes pasidalina draugiškai - visiems po lygiai. Keletą kartų per mėnesį juos aplanko ir Alytuje gyvenanti sesuo. Žinoma, moralinė bei materialinė parama yra labai svarbu, tačiau būnant kartu neretai iškyla ir sunkiai sprendžiamų problemų. J. Česnulevičius įsitikinęs, jog paprastai už vieno brolio padarytus kokius nors darbus arba už įvairius nerašytų kalinių įstatymų pažeidimus tenka atsakyti ir kitam broliui. Ypač daug sunkumų sudaro skolos... Nors Česnulevičiai yra broliai, vis dėlto visi yra skirtingų charakterių ir būdo. Būdamas vyriausias, Jonas lyg ir bando "auklėti" Albiną, moko gyventi, nes puikiai žino jo silpnąsias savybes. Kęstutis, jo manymu, dar "palenkiamas", tačiau nei vienas, nei kitas nenori net ir artimo žmogaus įsileisti į savo gyvenimą. Jie paklauso, ką kalba brolis, palinksi galva, tačiau daro taip, kaip mano esą geriau. Albinas, čia gyvena nuo skolos iki skolos. Jonas mano, jog brolis neturi valios, gyvena ne pagal išgales. Kai šis visiškai įklimpsta į skolas, jį tenka gelbėti ne kam kitam, bet tiems patiems broliams.
Nedingės kaime gyvenančiai Bronei Česnulevičienei (60 m.) buvo sunku kalbėti apie šiuos tris sūnus. Moteris negalėjo paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kad trys vaikai iš šešių pasuko klystkeliais - juk atrodo visi buvo vienodai auginti ir auklėti.
- Skaudu, kad taip susiklostė mano vaikų gyvenimas, - pasakojo moteris. - Kai sūnūs po keletą kartų atsidūrė už grotų, buvau nusprendusi jų daugiau nelankyti, tačiau motinos širdis greitai viską pamiršta ir atleidžia. Atsigulusi paverkiu ir jau galvoju, ką reikės nuvežti lauktuvių. Mano išgalės ne kažin kokios, tačiau stengiuosi iš paskutiniųjų. Sūnums vežu lašinių, nuperku geresnės dešros, cigarečių, limonado... Kai pasižiūriu, kokius krepšius atveža kitos motinos, darosi liūdna. Aš tiek neišgaliu.
B. Česnulevičienė prisipažįsta, jog jos vyras mėgdavo išgerti, patriukšmauti, todėl moteris jam dažnai sakydavo, ar tik nepaseks vaikai jo pėdomis. Panašiai ir atsitiko...
Sunkaus gyvenimo išvarginta moteris suskaičiavo, jog tuoj bus dvidešimt metų, kai ji važinėja po kolonijas. Pirmąkart, kai sėdo Jonas, buvo labai sunku su tuo susitaikyti, tačiau vėliau priprato... Dabar jai belieka džiaugtis bent tuo, kad kiti trys vaikai gyvena gerai.
