Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Nors po vienturčio sūnaus Gintauto žūties Ispanijoje praėjo jau daugiau kaip pusė metų, ukmergiškiai Bronė ir Vaclovas Ozarinskai nežino, kas iš tikrųjų jam atsitiko. Tėvas dar iš paskutiniųjų laikosi, nepalūžta, o motina, daug kur kreipusis pagalbos ir atsimušusi lyg į sieną, išverkė visas ašaras, prarado ramybę ir sveikatą... "Kas sūnui atsitiko?" - moteris nepaliauja apie tai galvoti, ieško, tačiau kol kas nesuranda atsakymo į šį klausimą...
- Sužinočiau tiesą - akmuo nuo širdies nusiridentų, - vos tramdydama ašaras "Akistatos" žurnalistei pasiguodė suvargusi moteris. - Juk jei sūnus, kaip tvirtina buvusi jo gyvenimo draugė, žuvo per avariją, nejau kaltininkas nebuvo nustatytas ir nuteistas?
O gal, girdi, Gintautas tapo smurto auka? Mat kai buvo atidarytas cinkuotas karstas, B. Ozarinskienė sakė velionio sūnaus galvoje, pakaušyje, pamačiusi didelę skylę! Toks sužalojimas - iš nugaros pusės - moteriai pasirodė esąs visai nepanašus į patiriamą avarijos metu. Bronės nuomone, didžiulė skylė galvoje, iš pakaušio vedanti į smilkinio pusę, jai buvo labai panaši į šūvio paliktą sužalojimą...
Keistų įtarimų Ozarinskams kilo ir gavus dokumentus, kuriais remiantis buvo išduotas leidimas mirusįjį išgabenti iš Ispanijos. Ukmergės civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja, pavarčiusi šiuos dokumentus, Gintauto Ozarinsko mirties liudijime esą parašė "Mirties priežastis nenurodyta", o iš Lietuvos ambasados Ispanijoje atsiųstame, antrosios sekretorės Agnės Skaistytės pasirašytame pranešime nurodyta, jog G. Ozarinską mirtis ištiko dėl kaukolės lūžimo.
Už Gintauto palaikų pargabenimą į Lietuvą bei laidotuves pakloję didžiulę pinigų sumą (per 21 tūkstantį litų) ir dėl to ne vieneriems metams įlindę į skolas, kukliai gyvenantys Ozarinskai neturi jokios galimybės nuvykti į Ispaniją ir viską išsiaiškinti.
Paskui Gintautą - ir Gitė
Kaip pasakojo Bronė Ozarinskienė, sūnus Gintautas į Ispaniją išsiruošė 2004-ųjų metų viduryje. Statybininko profesiją įgijęs, taigi visus statybinius bei remonto darbus gerai išmanantis vyras šioje šalyje buvo dirbęs jau anksčiau, atsivežęs nemažai pinigų, tad kai draugas pasiūlė važiuoti į Gintautui gerai pažįstamą Ispanijos pietinę provinciją, į Almeriją, šis iškart sutiko. Ir ko dvejoti! Juk Gintauto uždarbis Lietuvoje buvo apgailėtinas, o šeimyninės išlaidos - smarkiai išaugusios (Gintautas su gyvenimo drauge Gite augino mažamečius dvynukus, be to, Gitė iš pirmosios santuokos turėjo dvi paaugles dukteris).
- Prieš išvykdamas į Ispaniją sūnus buvo ypatingai paslaugus ir geras - tarsi nujautė, jog daugiau nebepasimatysime, - skaudžiais prisiminimais dalijosi Bronė Ozarinskienė. - Kiek galėdamas daugiau padėjo man, susitvarkė visus savo reikalus... Atsisveikino ir su mylimu šuneliu - atidavė auginti draugui...
Gintautas Ispanijoje darbavosi beveik devynis mėnesius. Per šį laiką motina su sūnumi bendraudavo paskambindama Gintauto draugui į mobilųjį telefoną (pats Gintautas tokio telefono neturėjo) arba sulaukdama Gintauto skambučių. Tiesa, paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais Gintautas buvo įsidarbinęs net keliose vietose, tad motina jį ne visada surasdavo.
Kai Gintauto draugas (beje, taip pat ukmergiškis) sugrįžo į Lietuvą, Gintautas, anot motinos, pasiūlė į Ispaniją atvykti savo sugyventinei Gitei. Girdi, abiem būsią smagiau, be to, užsidirbsiantys daugiau pinigų. Gitė iškart ėmė krautis kelionės lagaminus.
- Užėjusi aplankyti anūkų ir išgirdusi tokią naujieną, aš labai nustebau, - toliau pasakojo B. Ozarinskienė. - Juk vaikučiai dar visai maži, kaip galima tokius pipiriukus palikti!? Gitė man pareiškė, kad dvynukus prižiūrės jos draugė ir vyresnioji, aštuoniolikmetė, dukra.
Kad ir kaip stengėsi, B. Ozarinskienei Gitės nepavyko atkalbėti nuo tolimos kelionės...
Gitė pranešė apie Gintauto žūtį
Gitė kartu su Gintautu apsigyveno Ispanijos Almerijos provincijai priklausančiame Sanisidro miestelyje. Kaip B. Ozarinskienė sakė sužinojusi, sūnus toliau darbavosi statybose, o jo gyvenimo draugė po ilgų paieškų gavo darbą pomidorų plantacijose.
- Pernai, birželio 19 dieną, Gitė paskambino mano vyrui - manęs tuo laiku namie nebuvo, - viską iki smulkmenų teigė prisimenanti B. Ozarinskienė. - Pasakė, kad blogai su Gintautu. Tėvas iškart susinervino, ėmė klausinėti, kas atsitikę, pasiteiravo, ar Gintautas nesusirgęs. O ji - "Dar baisiau. Žuvęs".
Sukrėsta tokios žinios, vos sugrįžusi į namus B. Ozarinskienė iškart paskambino Gitei į Ispaniją - iš skausmo ir nežinios, kas pražudė sūnų, motinai plyšo širdis...
Gitė, kaip pasirodė B. Ozarinskienei, kuo ramiausiai pareiškė, kad šis žuvęs autoavarijoje ir iškart pasiteiravo, ką tėvai planuojantys daryti: ar Gintauto kūną sutinkantys kremuoti, ar sūnaus palaikus gabensiantys į Lietuvą? Gitė, anot B. Ozarinskienės, dar užsiminė, jog viską reikia nuspręsti labai greitai, mat brangiai kainuoja kiekviena lavono laikymo morge para.
Iškart atsakyti į tokį klausimą tėvai, žinoma, nebuvo pasiruošę. Tuo labiau, kad Gitės pasiūlymas Gintautą sudeginti jiems buvo daugiau nei netikėtas, abu tiesiog pribloškė. Taip, Ozarinskai buvo girdėję, jog palaikų pargabenimas iš tolimos užsienio šalies kainuoja didelius pinigus, tačiau taip norėjosi su netikėtai žuvusiu vienturčiu sūnumi atsisveikinti...
Kita vertus, kaip vėliau ims svarstyti Ozarinskai, sūnus Ispanijoje darbavosi beveik 9 mėnesius, vadinasi, tikrai turėjo nemažai pinigų, kurių bent dalį būtų galima skirti šiam reikalui... Ir dar vienas svarbus dalykas buvo tai, jog jei sūnų kažkas mirtinai sužalojo, už tai privalės atsakyti, tam tikrą nuostolių dalį nukentėjusiesiems padengti... Tad nors ir teko ieškoti ne vieno žmogaus, kuris galėtų paskolinti pinigų, Ozarinskai apsisprendė į gimtinę gabenti sūnaus kūną - ne urną su pelenais... Šį darbą apsiėmė atlikti viena sostinėje veikianti laidojimo paslaugų firma.
Laidotuvėse nepasirodė
B. Ozarinskienė laidotuvių organizatorių išmaldavo, kad būtų leista atidengti cinkuotą karstą, kuriame gulėjo sūnaus palaikai. Vaizdas motiną šokiravo: sūnus karste gulėjo įkištas į brezentinį maišą, be to, tik su apatiniais rūbais, kurie, kaip ir kūnas, buvo kruvini ir smėlėti... Pakaušyje žiojėjo skylė, iš kurios sunkėsi balzganas skystis... (O juk pateiktoje sąskaitoje už "sanitarinius darbus" priskaičiuoti 78 eurai, o už "medicininius formalumus" - 350 eurų; iš viso už morgo paslaugas reikėjo sumokėti net kelis tūkstančius eurų!). Motina pasirūpino, kad sūnus į paskutinę gyvenimo kelionę būtų palydėtas pagarbiai: ir nupraustas, ir tinkamai aprengtas...
Gintauto laidotuvėse Gitė taip ir nepasirodė. Ji į Lietuvą sugrįžo po sugyventinio laidotuvių praėjus kelioms dienoms. Ne, pas Ozarinskus nepasirodė - tik užsuko į kapines. Išvydusi ateinančius Ozarinskus, Gitė skubiai nėrė nuo kapo...
Kaip prisiminė B. Ozarinskienė, vyras, Gintauto tėvas, Gitę surado namuose. Ji esą labai nenoromis papasakojo, jog tą vakarą kartu su Gintautu ir dar viena lietuvių pora (kokie tai žmonės - Ozarinskams nepavyko išsiaiškinti iki šiol) važiavo keliu (automobilį vairavo kitas lietuvis - Gintautas esą sėdėjo šalia vairuotojo, o abi moterys - ant galinės sėdynės), kaip staiga į jų automobilį rėžėsi ispano vairuojama mašina. Gintautas esą žuvo vietoje, o Gitė pro išdužusį priekinį langą išskrido lauk, ligoninėje buvo operuota (operacijos metu, kaip esą Gitė tvirtino, į galvą buvo įstatyta metalinė plokštelė).
Kaip tada pasirodė B. Ozarinskienės vyrui, Gitė buvo kažkokia paslaptinga, nelinkusi į plačius aiškinimus - tarsi norėdama kai ką nuslėpti, nutylėti.
Ozarinskai tik vėliau ėmė svarstyti, ar Gitė jiems papasakojo visą tiesą. Mat, viena vertus, jeigu jai buvo atlikta galvos operacija ir net įstatyta metalinė plokštelė, vargu, ar kitądien ji jau būtų buvusi išleista iš ligoninės (kaip minėta, kitądien po avarijos Gitė paskambino sugyventinio tėvams ir pranešė apie jų sūnaus žūtį, užsiminė turinti sutvarkyti daug skubių reikalų). Antra, ant jos veido, rankų ar kitų kūno vietų nesimatė nė menkiausio įbrėžimo, o juk po skaudžios avarijos buvo praėjusios ne daugiau kaip dvi savaitės! Ir, trečia, kaip svarstė Bronė Ozarinskienė, Gitė kažkodėl taip ir nepasakė, kokia lietuvių šeima važiavo kartu, ar šie asmenys kiek nors nukentėjo...
- O gal sūnus žuvo visai ne per avariją? - tokie klausimai Bronei Ozarinskienei iki šiol neduoda ramybės. - Mums nebuvo jokia paslaptis, kad Gitė - nuotykių mėgėja, tai gal jiedu tarpusavyje susipyko, ir žodinis konfliktas peraugo į smurtą? O gal sūnus tapo meilės trikampio auka?
Ozarinskai sakė vylęsi viską sužinosiantys gavę informaciją iš Ispanijos. Tačiau iš šios šalies juos pasiekė tik jau minėtasis lakoniškas raštas iš Lietuvos ambasados Madride (leidimas mirusiojo palaikus pervežti per valstybinę sieną) - visi kiti atsiųsti dokumentai parašyti Ozarinskams nesuprantama ispanų kalba. Tiesa, pažįstami šiuos raštus išvertė, tačiau nieko naujo nepaaiškėjo - juose tik informuojama, kur ir kada Gintautas Ozarinskas rastas negyvas, kokia ekspertizė jam buvusi atlikta, kas davęs reikiamus leidimus kūną iš šalies išgabenti.
Žuvo sūnus - dingo ir pinigai
Bronė Ozarinskienė užsiminė net neabejojusi, jog dalį skolų, susijusių su išlaidomis, turėtomis atgabenant sūnų į Lietuvą, galės padengti iš sūnaus santaupų (kaip minėta, Gintautas Ispanijoje dirbo beveik 9 mėnesius). Tačiau kai po laidotuvių Ozarinskai Gitės pasiteiravo apie sūnaus pinigus, išgirdo atsakymą, jog Gintautas neturėjo susitaupęs nė euro... Ozarinskai iš Gitės neatgavo ir pašalpos, kurią skyrė Ukmergės rajono savivaldybė. Užuot, kaip esą buvo žadėjusi, šiuos pinigus paaukojusi Gintauto pargabenimo į Lietuvą bei laidotuvių skoloms padengti, Gitė juos pasisavino ir... iš Lietuvos pradingo! B. Ozarinskienė sakė iš Gitės motinos sužinojusi, jog Gitė šiuo metu - vėl Ispanijoje, vaikus palikusi močiutei... Ką ten veikianti, neaišku.
Kaip svarstė B. Ozarinskienė, ką esą gali žinoti - gal Gitė buvo pakviesta ir jau dalyvavo Gintauto žūties kaltininko teisme, gal gavo kokią kompensaciją... Jei kažkiek pinigų teismas priteisęs - gal esą bent iš dalies būtų atlygintos sūnaus pargabenimo į Lietuvą išlaidos...
- Kadangi susidūrėme su akivaizdžiu Gitės nesąžiningumu, įtariame, kad ji slepia tikrąsias Gintauto žūties aplinkybes, - liūdnai svarstė B. Ozarinskienė. - Kreipėmės į Vilniuje veikiančią teisinių paslaugų firmą, tačiau vietoj atsakymo iš jos - pasityčiojimas - tegavome tuščią voką... Gal įvyko koks nesusipratimas... Į Ispaniją nuvykti neturime už ką net patys, o juk reikėtų kartu vežtis ir vertėją... Jaučiamės atsidūrę pražūtingame akligatvyje, iš kurio neįstengiame išeiti...
Informacijos teks palaukti
LR Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento trečioji sekretorė Daiva Grečnienė sakė galinti tik apgailestauti, kodėl Ozarinskai iki šiol nesikreipė į Konsulinį departamentą ir nepaprašė pagalbos. D. Grečnienė patarė nedelsiant tai padaryti -registruotu laišku atsiųsti prašymą, kuriame nurodyti sūnaus asmens duomenis, buvusią gyvenamąją vietą Ispanijoje, mirties dieną ir visą kitą tėvams žinomą informaciją apie sūnų. Turėdamas tokį prašymą, Konsulinis departamentas esą iškart kreipsis į Lietuvos ambasadą Ispanijoje ir paprašys atsakyti į visus velionio artimiesiems iškilusius klausimus (kokiomis aplinkybėmis Gintautas Ozarinskas žuvęs, ar yra šio įvykio liudytojų, ar dėl Gintauto žūties atliekamas tyrimas, o gal byla jau išnagrinėta teisme, koks sprendimas priimtas, ir panašiai).
Pasak D. Grečnienės, Ozarinskai gali pasirinkti ir kitą variantą: raštu kreiptis tiesiai į Lietuvos ambasadą Ispanijoje. D. Grečnienė atkreipė dėmesį į tai, jog tokią informaciją surinkti gali prireikti nemažai laiko, tad greito atsakymo Ozarinskai esą neturėtų tikėtis.
