Tragedijos už grotų - rebusai teisėsaugininkams
Irena ZUBRICKIENĖ
Kauno apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Vilniaus gyventojas Mangirdas Boreika (24 m.) buvo apkaltintas tyčia nužudęs lenkų tautybės vilnietį Romaną Vorobjovą (24 m.) ir sunkiai sužalojęs taip pat vilnietį Vitalijų Zdanavičių (25 m.). Kruvinomis skerdynėmis pavadintas konfliktas įvyko praėjusių metų gegužės 16-osios rytą Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Visi konflikto dalyviai - nuteistieji.
Valstybinį kaltinimą teisme palaikiusios Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Aurelijos Vancevičienės teigimu, visų įkalinimo vietose įvykdytų nusikaltimų tyrimas - itin sunkus reikalas teisėsaugininkams, nes didžioji dauguma nuteistųjų laikosi dar nuo sovietmečio laikų puoselėjamų nerašytų "zonos" įstatymų ir aiškinantis linkę daugiau patylėti, slėpti "galus" nei atvirauti ir pelnyti "ožių" (skundikų) ar "gaidžių" (pažemintųjų) reputaciją. Ir šiuo atveju kaltinamasis M. Boreika nuo pat įvykio tyrimo pradžios kategoriškai laikėsi savo - jis esąs niekuo dėtas dėl kolonijoje įvykusių kruvinų muštynių.
Iš karto po tragedijos buvo paskelbta oficiali versija, kad konfliktas įvyko tarp dviejų to paties būrio nuteistųjų - vienas nuo patirtų sužalojimų mirė, kitas pateko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje vos buvo ištrauktas iš mirties nagų. Nors šiedu nuteistieji buvo draugai, buvo manoma, jog muštynes galėjo sukelti dėl narkotikų susidariusios skolos. Kolonijos darbuotojų teigimu, tris kartus už chuliganizmą, vagystes, plėšimą teistas Romanas Vorobjovas, nusikaltėlio patirtį pradėjęs "kaupti" nuo 16 metų, šiandien jau galėjo būti laisvėje. Tačiau jis buvo drausmės pažeidėjas, mėgdavo konfliktuoti, buvo linkęs primesti savo valią kitiems nuteistiesiems, žeminti juos, taip pat įtariama, kad vartojo narkotikus. Apie blogą Romano elgesį ne kartą buvo atvirai kalbėta su jo motina, kuri sūnumi rūpinosi - ir aplankydavo, ir siuntiniais palepindavo. Buvę, kad Romanas iš motinos gautus daiktus išpardavė kitiems. Savo šeimos Romanas nebuvo sukūręs.
Neigiamai charakterizuojamas ir per plauką tądien mirties išvengęs Vitalijus Zdanavičius - taip pat kolonijos drausmės pažeidėjas. Teisėsaugos akiratyje šis vilnietis - nuo penkiolikos metų. Nuo tada teisiamųjų suole jis pabuvo net devynis kartus - už vagystes, plėšimą, nešaunamojo ginklo nešiojimąsi, už bandymą pabėgti, kai jau buvo nuteistas. Atlikdavęs kone kasmet teismo skiriamas naujas trumpas bausmes, laisvėje jis dažniausiai išbūdavo vos kelis mėnesius. Pastarąjį kartą Vitalijus buvo nuteistas kalėti ketverius metus. Paskelbus nuosprendį jis pabėgo iš teismo salės, tačiau kieme buvo sulaikytas. Todėl nuteistąjį lydinčioje jo asmens byloje atsirado įrašas: "Linkęs pabėgti". Kolonijos darbuotojų teigimu, Vitalijus nepriklausė vadinamiesiems autoritetams, tačiau kitų nuteistųjų buvo pakankamai gerbiamas. Turima duomenų, kad narkotikai jam taip pat nebuvo tabu.
Esant tokioms spalvingoms asmenybėms, nebuvo keista, kad vaikinai už grotų galėjo susipykti ir konfliktą spręsti kalinių darbo peiliais - nuaštrintomis geležtėmis. Tačiau jau po savaitės nuo kruvinųjų skerdynių dėl šio įvykio buvo suimtas trečiasis konflikto dalyvis - M. Boreika. Kolonijos darbuotojams, tuoj po skerdynių lydėjusiems į ligoninę sužeistuosius, vienas jų prasitarė, kad "tai Mangės darbas" (Mangė - Mangirdo Boreikos pravardė). Be to, netrukus atsirado liudininkas iš nuteistųjų, kuris taip pat tvirtino, kad per poilsio kambaryje kilusį konfliktą jis buvo lauke ir per langą girdėjo kreipiantis į Mangę: "Mange, baik", "Mange, iki pietų atiduosiu". Dar vienas nuteistasis tvirtino girdėjęs trijų rusiškai kalbėjusių vyrų barnį ir atpažinęs sąlygas diktuojantį bei priekaištaujantį M. Boreikos, su kuriuo anksčiau buvo kalėjęs vienoje patalpoje, balsą. Įvykį tyrę pareigūnai, surinkę pakankamai įrodymų, nustatė, kad M. Boreika užpuolė Romaną Vorobjovą dėl susidariusių skolų. Tądien Romanas, iškviestas į poilsio kambarį pasikalbėti, kartu nusivedė savo draugą Vitalijų. Mangirdui pasišvaisčius peiliu, Vitalijus bandė draugą ginti, užstoti, bet ir pats neišvengė dūrių. Sunkiau sužalotas Romanas kurį laiką dar buvo gyvas, nuėjo iki savo gyvenamosios patalpos, bet, būklei staiga pablogėjus, buvo perduotas kolonijos medikams, o netrukus mirė Marijampolės ligoninėje.
Nukentėjusiuoju pripažintas V. Zdanavičius, kuris, išgydytas po sužalojimo, ir toliau atlieka bausmę Marijampolės kolonijoje, teisme neįvardijo savo skriaudėjo - tikino, kad užpuolikas buvo apsirengęs juodais drabužiais ir veidą slėpė po kauke. Manoma, kad tokių parodymų vaikinas laikėsi dėl tų pačių nerašytų "zonos" taisyklių - baimindamasis "ožio" etiketės ir norėdamas ramesnio gyvenimo už grotų. Koks likimas laukia dviejų nuteistųjų, nepabūgusių liudyti prieš M. Boreiką (vienas jų per tyrimą buvo įslaptintas), šiandien pasakyti sunku.
Savo kaltę teisme atkakliai neigęs ir save laikęs "ožių" apkalbų auka Mangirdas Boreika pasistengė sudaryti kultūringo ir labai malonaus žmogaus įspūdį. Nužudytojo motinai paklausus, kiek jos sūnus teisiamajam liko skolingas (esą ji grąžintų tą skolą), Mangirdas šią gedinčią moterį pavadino ponia ir atsakė labai apgailestaująs, kad jai tenka išgyventi netikėtą sūnaus netektį. Tokią teisiamojo poziciją teismo proceso dalyviai palaikė tik apsimetėlio kauke siekiant suklaidinti teismą. Mangirdui Boreikai buvo paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią šis tris kartus jau teistas vyras (daugiausia - už vagystes), įkalinimo vietose turintis autoritetą, turės atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Nekaltu save laikantis Mangirdas, išgirdęs nuosprendį, savo emocijų nedemonstravo. Nužudytojo motina akivaizdžiai sutriko - jai toks nuosprendis pasirodė per švelnus, juolab kad valstybinė kaltintoja buvo pasiūliusi žudikui 16 metų laisvės atėmimo bausmę.
Marijampolės kolonijos direktoriaus Marko Tokarevo teigimu, muštynės įkalinimo įstaigose - gana dažnas reiškinys. Ir esą neverta stebėtis - laisvėje jų vyksta dar daugiau. Kolonijose konfliktus pagreitina tvyranti psichologinė įtampa - nelengva išlaviruoti sausakimšose patalpose, kur geranoriškai nusiteikusių asmenų, ko gero, mažesnioji dalis. Be to, verta nerimauti, kad pastaruoju metu "zona" sparčiai jaunėja - jau keliskart teistiems vyrams dažnai nėra nė trisdešimties. Jauni žmonės, spręsdami, rodos, net ir nedideles problemas, griebiasi kraštutinių priemonių. O kur dar nerašyti, tradiciškai iš kartos į kartą pereinantys žiaurūs, tik kalinių logikai suprantami nuteistųjų įstatymai, savotiškai suvokiama garbė, nevertinama galimybė gyventi...
