Po savaitės su Stasiu paliekame malonios, geraširdės norvegės namus. Darbų nudirbti spėjome nemažai. Išlydėdama mus našlė prikrauna maišelį maisto produktų, tačiau griežtai atsisakome siūlomų kronų.
Išbadėję tautiečiai
Maždaug už dvidešimties kilometrų mūsų laukia susitikimas su tautiečiais. Vienoje miško aikštelėje netikėtai išvystame automobilį su lietuviškais numeriais. Sustojame, tačiau netrukus dėl to imame gailėtis. Mums apžiūrint vienišą automobilį, iš miško staiga vienas po kito iššoka stambūs augaloti vaikinai. Trauktis nėra kur.
- Lašinių turite? - pirmiausia išgirstame.
- Turime ir lašinių, ir dar kai ko, užteks visiems, - stengiuosi kalbėti ramiai, taikingai, neparodydamas savo išgąsčio.
Pastebiu, kad mūsų tautiečiai atrodo nuvargę, alkani, nusiteikę ne visai draugiškai. Netrukus iš miško išlenda dvi džinsuotos susivėlusios merginos. Jų veidai taip pat alkani, pikti, o žvilgsniai nežada nieko gero.
Galvoje žaibiškai šmėsteli mintis apie be pėdsakų dingstančius lietuvius. Išbadėję tautiečiai godžiai kerta mūsų maistą. Merginos vis rausiasi bagažinėje. Mes priversti tik nebyliai stebėti, paklusti likimui.
- Na ir turtingi gi jie, - rausdamasi po mūsų bagažą, ištaria viena mergina. - Gal ir kronų turite?
Po šių žodžių net kojas pakerta.
- Čia tik svajoti galima apie kronas, - skubu atsakyti. - Norvegai jų lengvai iš rankų neleidžia.
- Taip, - sutinka mergina, - mes irgi tuo spėjome įsitikinti.
Besirausdamos bagažinėje, merginos aptinka giliai paslėptą butelį degtinės. Vaikinai skuba jį atkimšti. Gal tai mūsų išsigelbėjimas?
Išbadėję lietuvaičiai kerta mūsų maistą, greitai prisigeria. Laimei, mūsų gerti neverčia. Svarstau, kaip čia pasprukus. Su Stasiu vis persimetame nebyliais žvilgsniais. Tai netruko pastebėti akylos merginos. Viena jų kažką tyliai šnabžda vaikinui į ausį. Netrukus mūsų automobilio rakteliai atsiduria jų rankose. Pradedu mąstyti apie blogiausia. Įsivaizduoju, kaip mus pradeda kratyti, atima sunkiai uždirbtas kronas, po to miške pririša prie medžio ir nuvažiuoja mūsų automobiliu. Tačiau gali sugalvoti ir kai ką žiauriau.
Nusilpę tautiečiai greitai apsvaigsta, tačiau vieno butelio jiems per mažai. Automobilyje turime dar vieną, jo neaptiko. Gal pasiūlyti?
- Gal dar turite degtinės? - mano džiaugsmui, paklausė viena iš merginų.
- Turime, ji salono įrankinėje, - skubu atsakyti.
Antras butelis vaikinus pribaigė. Netrukus pievelėje jie užmiega. Merginos budresnės, bando švelninti padėtį, prašo juos suprasti, teisinasi. Taigi sužinome, kad visi jie iš Šiaulių, į Norvegiją vyko keltu iš Talino, mėnesį klajojo po Švediją, o dabar šioje šalyje nesėkmingai ieško darbo. Pasibaigė visi resursai, galop ir kuras. Mus, anot merginų, pats Dievas čia atsiuntė.
Sunku net prognozuoti, ar mums leis keliauti toliau. Padėtis sudėtinga. Turiu išnaudoti lietuvaičių miegą, artėjančią naktį. Su Stasiu aptarti planą neturiu jokių galimybių, netgi gamtinius reikalus atlikti priversti eiti atskirai. Merginos miegoti neskuba, vis pasakoja savo kelionės nuotykius. Man jie nė motais, visai neįdomūs. Žvelgiu į tamsėjantį dangų ir kuriu planą. Progai pasitaikius išeinu į naktinį plentą. Jis skendi tamsoje. Sparčiai patraukiu atgal, norvegės našlės valdų kryptimi.
Brėkštant suprakaitavęs, nusikamavęs pasiekiu našlės ūkį. Kieme mane draugiškai pasitinka aviganis. Moteris, pakelta iš miego, nustemba, bet tą pačią minutę mobiliuoju telefonu jau kalbasi su policija.
Nepraėjus nė valandai į vienkiemį įrieda du policijos ekipažai, o dar po pusvalandžio mieguisti tautiečiai surakinami antrankiais. Čia, miško aikštelėje, sužinome, kad kompanija jau buvo ieškoma už įvykdytus nusikaltimus. Mes pareiškimą rašyti atsisakome, norvegų pareigūnai tam neprieštarauja. Atsisveikindami mums dėkoja už paramą.
Poilsiautojai iš Lietuvos
Klajodami po šią nuostabią, mažai pažįstamą šalį įsitikiname, kad ji traukia turistus iš viso pasaulio. Pakelėse, prie fiordų, kalnų ir miškų masyvų prieigose - daugybė kukliai, tačiau skoningai įrengtų kempingų. Juose pilna automobilių iš įvairių šalių. Deja, lietuviškų numerių matyti neteko. Nejaugi Norvegija kaip turizmo šalis nepatraukli lietuviams negi visi važiuoja tik darbo ieškoti ar tamsiais tikslais? Tokios abejonės išsisklaidė netoli Tingvoblio, prie vieno tilto, jungiančio Alvundo fiordo krantus. Pamatome džipą su lietuviškais numeriais. Karčios patirties pamokyti, šįkart sustoti neskubame. Važiuojame ilgu, lanko formos tiltu. Automobilį paliekame kitame krante, degalinėje, ir pėsčiomis traukiame atgal. Tiltas ilgesnis nei atrodė važiuojant automobiliu, virš vandens iškilęs apie 20-30 metrų. Ant jo daug žvejų. Keista, tačiau nė vienas nežūklauja, žūklės reikmenys suguldyti ant bituminio grindinio.
Netoli kito kranto Stasys netikėtai taria:
- Berods, krepšininkai iš Lietuvos.
Ir tikrai, priekyje, atsirėmę į turėklus, stovi garsūs Lietuvos krepšininkai. Žūklės reikmenys guli šalia. Čia pat ir alaus dėžė. Lietuviškai pasisveikiname. Krepšininkai atsisuka, tačiau neatrodo nustebę. Stasys nubėga atsinešti spiningo, fotoaparato, tačiau jo neprireikė. Krepšininkai griežtai uždraudė net prisiartinti su fotoaparatu.
- Verčiau vaišinkitės alumi, - išgirstame kaip kompensaciją už draudimą fotografuoti.
Puolame prie alaus - pasiilgome jo. Čia, Norvegijoje, jis mums neįperkamas - butelis kainuoja 20-25 kronas (apie 8-10 litų).
Vakarop, leidžiantis saulei, prasideda žūklė. Vieną po kitos ant tilto traukiame dideles lašišas - kartais atrodo, kad net valas neatlaikys. Kiekvienas užmetimas sėkmingas. Tokios žūklės neteko patirti gyvenime. Netrukus turime didelę krūvą šviežių lašišų, kai kurios dar ilgai žiopčioja ir šokinėja. Atrodo, ten, apačioje, po tiltu, lašišos knibždėte knibžda.
Saulė tiesiog akyse skęsta fiordo vandenyse. Krepšininkai visą savo laimikį atiduoda mums. Net nežinome, kur jį dėsime, tačiau tempiame prie automobilio. Grįžę krepšininkų neberandame, o ant grindinio dar daug lašišų, dėžėje - nebaigtas gerti alus. Tai buvo paskutiniai turistai iš Lietuvos, sutikti Norvegijos žemėje.
Dviračiu per tunelius
Pradeda persekioti nesėkmės: sudaužau vienintelį fotoaparatą, sugenda automobilis. Sunkiai nusikasame į vieną smulkų ūkį. Norvegas užsiima pienininkyste. Samdinių reikėtų, darbų ūkyje daug, tačiau šiuo metu neturi iš ko mokėti. Sutinka vieną priimti už nakvynę, maistą ir 100 kronų arbatpinigių per dieną. Sutinkame kurį laiką už šį kuklų atlygį dirbti dviese. Tikimės darbo susirasti kitur. Vėl studijuoju žemėlapį: iki Trondheimo - 150 iki Moldės - 90, iki Kristiansundo - 70 kilometrų.
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro pamiškėje renkame akmenis. Norvegas išarė gabalą šlaito ganyklai. Laukas nusėtas akmenimis - per dieną surenkame po 4 dideles priekabas. Po kelių dienų nuo akmenų mėtymo pakerta raumenis, pradeda mausti visą kūną. Maistas silpnas: vis balta duona, braškių uogienė, pienas, retsykiais po dvi pieniškas dešreles. Tik prisiminti galime įžūlių tėvynainių sudorotus lašinius.
Po savaitės norvego dviračiu ruošiuosi keliauti į Kristiansundą. Išvykstu vidurnaktį, dar tamsoje, kol nedidelis eismas. Tikiuosi įveikti vieną iš dviejų tunelių. Pirmąjį pasiekiu po valandos. Iš plento įriedu į silpnai apšviestą siauroką tunelį. Jokio kelkraščio. Minu visu greičiu - turiu jį įveikti, kol dar nėra eismo. Įveikęs pusiaukelę girdžiu, kaip į tunelį įvažiavo kažkokia mašina. Žaibo greitumu artėja duslus garsas, atrodo, kad iš paskos važiuotų tankų kolona. Sustoju, nušoku nuo dviračio ir prisispaudžiu prie akmeninės sienos. Pro mane sukeldamas milžinišką vėjo gūsį pralekia krovininis automobilis. Vos ne vos išsilaikau ant kojų.
Tunelio būta apie vieno kilometro. Norvegijoje jis priskiriamas prie pačių trumpiausių. Už 40 kilometrų, netoli Kristiansundo, - 5,1 kilometro ilgio tunelis. Ilgiausi tuneliai siekia 25 kilometrus, tokių šalyje yra du. Dar bent dešimt tunelių po 7-12 kilometrų.
Įdienojus priartėju prie tunelio. Informacinis ženklas skelbia, kad važiavimas juo mokamas. Važiuojant lengvuoju automobiliu reikėtų mokėti 150, autobusu - 300 kronų, dar po 40 kronų - kiekvienam keleiviui. Apie dviratininkus ir pėsčiuosius informacijos nėra. Vadinasi, veltui. Priekyje - kontrolės postas, šlagbaumai. Pro juos važiuoti nedrįstu. Dviratį atokiau persistumiu pro žaliąją veją. Nelieku nepastebėtas. Girdžiu moteriškus balsus. Neatsisukdamas minu toliau. Įriedu į tunelį. Jis daug platesnis, su kelkraščiu. It motoriniu dviračiu smagiai riedu nuokalne ir taip pusę kelio, bet po to turiu užgulti pedalus.
Kristiansundas - miestas trijuose salose. Tarpusavyje jas jungia modernūs tiltai. Darbai? Jų nepavyko rasti. Čia, atokiau nuo centro, norvegus darbdavius mano pasirodymas tiesiog nustebino.
Pavakarę grįžtu atgal. Kitapus ilgojo tunelio manęs laukia policija. Tikrina dokumentus, mandagiai, ramiu tonu aiškina, kad tuneliu dviračiais važiuoti draudžiama. Drąsiai paaiškinu, kad nėra draudžiamųjų ženklų. Jie nustemba. Tai mane išgelbsti. Užsirašę mano paso duomenis, leidžia tęsti kelionę.
