Tik po mėnesio, norvegui padedant, sutvarkome automobilį ir patraukiame Trondheimo link.
Rusai
Trondheimas - trečias pagal dydį Norvegijos miestas. Ir jis mūsų nelaukia. Iš inercijos, daugiau nieko nesitikėdami, važiuojame šiaurės kryptimi. Abu pradedame galvoti apie grįžimą į Lietuvą - baigiasi trijų mėnesių buvimo šioje šalyje laikotarpis. Bet koks susitikimas su policija po savaitės grės nemalonumais. Be to, nerimaujame ir dėl uždirbtų kronų. Jų nemažai. Turime rūpesčių pinigus saugodami, slėpdami.
Miškingomis vietovėmis nuvažiavus šimtą kilometrų, automobilis vėl sugenda. Iki artimiausio Steinkjero miesto - apie 30 kilometrų. Arčiau nėra net sodybų. Retsykiais pravažiuoja vienas kitas automobilis. Sustoję norvegai niekuo padėti negali, siūlosi iškviesti techninę pagalbą. Atsisakome, nes žinome, kiek tai kainuotų. Pigiau automobilį palikti ir grįžus į Lietuvą pirkti kitą. Naktį praleidžiame miške prie laužo. Kitos dienos pavakarę pro mus netikėtai pralekia krovininis automobilis rusiškais numeriais. Rankos pakelti nespėjame, tačiau, mūsų nuostabai, automobilis sustoja. Iš jos išlipa pagyvenęs vairuotojas nuvargusiu veidu. Įkandin jo pasirodo kitas vyriškis - jaunesnis, mieguistas. Susipažįstame: Aleksandras ir Vasilijus. Vairuotojai nedvejodami sutinka mūsų automobilį nutempti iki artimiausios degalinės. Norvegijoje tai griežtai draudžiama. Rusai rizikuoja. Automobilį paliekame "Statoil" degalinės aikštelėje, už dvidešimties kilometrų. Rusai važiuoja į šiaurę. Jie gali paimti vieną iš mūsų. Stasys nusprendžia grįžti į Lietuvą. Rusai Stasį įsodina į pakeleivingą automobilį, riedantį Trondheimo kryptimi. Aš ryžtuosi keliauti į nepažįstamą šiaurę.
Beveik visą kelią kalba Aleksandras. Jo kompanionas, antrasis vairuotojas Vasilijus, tylus, nekalbus.
- Kiekvieną posūkį šiuose kraštuose pažįstu, - giriasi Aleksandras. - Daugiau nei dešimt metų važinėju šiais keliais, bet tik iki žiemos. Žiemą jie sunkiai pravažiuojami, o ji - ne už kalnų.
- Sunkus, pavojingas darbas, - nustembu. - O kaip šeima, žmona?
- Kokia ten šeima. Moteriai tik pinigų reikia. Mano moteriškei jų netrūko, man išvykus išlaidavo su kitais... Tokia mūsų, vairuotojų, lemtis.
Steinkjere sustojame pailsėti. Skubu apsipirkti. "Rimi" prekybos centre pirkėjų nedaug. Matau, kaip įdėmiai mane nužiūri pardavėjos-kasininkės. Tikriausiai gerai pažįsta svetimšalius.
- Ar pirkai? - netikėtai paklausė Aleksandras, išvydęs mano prekes.
- O ką, - nustembu, - argi įmanoma kitaip?
- Tu, brolau, neįsižeisk, bet pirmą kartą sutikau lietuvį, kuris mokėtų už pirkinius, ieškotųsi darbo. Jau seniai turiu reikalų su tavo kraštiečiais, tik daug jaunesniais, įžūliais ir agresyviais. Vis paimdavau pavežti. Kaip manai, kokios būdavo jų kalbos? - Aleksandras geromis akimis pasižiūri į mane. - Taigi visos jų kalbos tik ir sukdavosi apie vagystes, apiplėšimus. Būdavo, grįžta su pirkiniais ir giriasi, juokiasi iš norvegų naivumo, patiklumo, rodo vogtas prekes. Apvogti norvegą - vieni niekai. Dabar jie jau pasimokę, atsargesni, prekybos centruose įsirengę stebėjimo kameras, samdo apsaugą, tačiau daug kur, ypač čia, šiaurėje, to dar nėra. Per toli taviškiams iki šių kraštų, toliau Trondheimo nesu aptikęs, taigi tu - vos ne pionierius šiuose kraštuose... Kodėl pradėjau vengti lietuvaičių? Žinoma, ne dėl vagiliavimo. Mano kraštiečiai irgi vagia. Štai ir Vasilijus retsykiais ką nors nugvelbia. Kartą prie Trondheimo turėjome reikalų su taviškiais. Prisiplakė prie mūsų trys. Visai jaunučiai, ką tik nuo mamos atitrūkę. Matau - tikri vagišiai. Ir pradeda pasakoti apie Lietuvą: kaip pas jus blogai, kaip skurstate, kad darbų nėra, pinigų nėra, valdžia nieko neveikia, tik lobsta, trumpiau tariant, viskas tik blogai... Vasilijus klausosi, tyli - jis mažai pažįsta Pabaltijį. Žinau, kad tai netiesa, kad šmeižia, meluoja. Taigi aš ir klausiu: kas jūs tokie, kokio išsilavinimo, kokios specialybės, ką mokate dirbti, pagaliau kokiu tikslu čia bastotės?
Aleksandras užsirūko, matau, jaudinasi.
- Taigi klausykis toliau. Jaučiu, kad mano klausimas nepatiko. Neturi ką atsakyti. O aš kuo ramiausiai sakau, kad esu vairuotojas, iš to pragyvenu, kitados net technikumą baigiau. Vasilijus "profkę" baigė, automechanikas. O taviškiai neturi ką pasakyti, pašoka, ima nervintis, keiktis. Taigi aš jiems ramiausiai patariu važiuoti namo, pas mamas, mokytis, įgyti specialybę, išmokti elgtis svetimoje šalyje...
Aleksandras žiūri į kelio vingį, laukia, ką pasakysiu.
- Klausyk, - bandau kalbą pakreipti kita linkme, - o kuo tavo tėvynainiai užsiima Norvegijoje?
- Negudrauk, - pabara mane Aleksandras, - iš visko matau, kad tau gėda dėl saviškių...
- Tikrai gėda, - atsakau trumpai.
Už poliarinio rato
Ši įspūdinga, nepamirštama kelionė truko savaitę. Kelias vingiavo tarp fiordų, stačių, pavojingų tarpeklių. Įveikėme dešimtis tiltų, tunelių, netgi keltais kėlėmės. Jau kelionės pradžioje pastebėjau, kad Aleksandras neišleidžia vairo pavojinguose, sudėtinguose kelio ruožuose. Vieną kartą netgi prasitarė, kad krovinys brangus, vertingas. Prie Rusijos sienos juos pasitinka apsauga.
Šiaurė - kažkas nepaprasta, sunkiai perteikiama. Jau gruodžio pradžioje dienos šviesą išstumia poliarinė naktis. Dar po dviejų savaičių saulė tik kyšteli iš už horizonto ir vėl pradingsta. Hemerfeste, kur rusų padedamas apsigyvenau, elektros šviesa negęsta visą parą. Gatvės, įlanka ir netgi pamiškės gerai apšviestos. Istoriniai šaltiniai skelbia, kad šio miesto gatvės elektra buvo apšviestos dar 1896 metais. Tik tada savo pozicijas užleido baltosios meškos. Kad jos čia ilgai šeimininkavo, byloja ir Hemerfesto miesto herbas - jame kaip tik ir pavaizduota baltoji meška.
Šiaurėje pasijutau tarsi Rusijos kolonijoje. Rusų gali sutikti vos ne kasdien. Nemažai jų čia nuolat gyvena ir dirba. Kas savaitę į miestą atvažiuoja bent po vieną turistų autobusą iš Murmansko. Turizmas rusus mažai domina. Čia jie važiuoja ekonominiais tikslais - įvairiausiais būdais stengiasi įvežti kontrabandinės degtinės, cigarečių. Tik norvegai degtinę perka labai nenoriai. Rusai butelį parduoda už 150 kronų, o parduotuvėse ji - nuo 250 kronų. Atsivežtą degtinę rusai dažnai patys ir išgeria. Vaišina ir pašaliečius.
Turistų grupėse dominuoja moterys. Sužinojau, kad dauguma jų verčiasi prostitucija. Norvegai vyrai už vakarą pakloja po tūkstantį kronų. Kai kurios moterys per vakarą patenkina 3-4 norvegus. Vyresnės moterys rausiasi šiukšlių konteineriuose, kai kam pavyksta nukakti į už 30 kilometrų esantį sąvartyną.
Atvykę vyrai pasmerkti nuostoliams. Vieną vakarą prie butelio bendrauju su Anatolijumi, irgi iš Murmansko. Išsikalbame. Rusas keikia savo valdžią, sunkų gyvenimą. Jis skolinasi du šimtus JAV dolerių ir važiuoja į Norvegiją. Rusijos ir Norvegijos pasienyje iš jo konfiskuojama degtinė, be to, tenka sumokėti didelę baudą. Draugiškai geriame įvežtą degtinę. Anatolijus vis keiksnoja moteris, kurios tik parsiduodamos sugeba užsidirbti. Klausiu, ar jo žmona irgi važiuodavo. Atsako, kad taip, kad nemažai kronų parveždavo. Kaip jas uždirbdavo? Rusas nutyla, išgeria taurę ir susimąsto.
Kartą sutikau dvi pagyvenusias ruses. Į Norvegiją jos važinėja nuo 1991 metų. Nesidrovėdamos giriasi, kad tenkindamos norvegų norus išmaitina savo bedarbius vyrus, vaikus.
Didesnių problemų norvegų policija su rusais neturi. Priežastis paprasta: norint įvažiuoti į Norvegiją, rusams reikia gauti trijų dienų vizą. Taigi bet kas į šią šalį nepatenka - griežta pasienio kontrolė.
Žiemą Norvegijos šiaurėje sniego - iki viršugalvio. Atvykėlį iš Centrinės Europos tamsa veikia neigiamai: kūnas suglemba, tampi mieguistas, nuo elektros šviesos paskausta akys.
Pastatas, kuriame apsigyvenau, netoli policijos. Retsykiais užsuka policininkai, tačiau nieko netikrina, pabendrauja su gyventojais, probėgšmais apžiūri patalpas ir išeina. Man tenka tūnoti užsirakinus kambaryje. Ilgainiui pradėjau grįžti vėlai vakarais.
Taip sulaukiau ir Kalėdų, Naujųjų metų. Seniau gyvenantys rusai šventėms įsigudrino išsivirti "samagono". Visą mėnesį tam ruošėsi.
Sausio pabaigoje policija ėmė naršyti ir kambarius. Pagaliau vieną dieną rusų pasiteiravo, kada grįžta lietuvis.
Nieko kita neliko, kaip tik nedelsiant palikti šį ramų šiaurės miestą.
Prasidėjo ilga, varginanti kelionė atgal, į pietus.
Kelias atgal buvo sunkesnis nei tikėjausi. Tai buvo ne tik tolima, bet ir sunki, pavojinga kelionė. Grėsė pavojus būti užpustytam sniegynuose, sušalti negyvenamose platybėse, netgi būti užpultam laukinių žvėrių. Šimtus kilometrų įveikiau pakeleivingu transportu, dešimtis kilometrų - pėsčiomis. Savaitę praleidau Tromso mieste, keletą kartų nakvynės turėjau prašytis provincijų bažnyčiose, nakvoti medžiotojų nameliuose.
Kalėjime. Kriminalinė Norvegija
Rusams padedant susitaisiau automobilį. Per Trondheimą jau pažįstamais keliais traukiu Oslo kryptimi. Vengdamas policijos, važiuoju naktimis, o dieną ilsiuosi.
Artėju prie našlės sodybos. Nusprendžiu norvegę aplankyti. Įdomu, kaip sekėsi Rimui. Be to, viliuosi žmoniškai pailsėti - ilga kelionė tiesiog išsekino.
Kieme mane pasitinka aviganis. Netgi atpažįsta. Pasidaro nejauku išvydus nematytą žmogystą, išlendančią iš ūkinio pastato. Nėra abejonių, tai naujasis samdinys. Štai pasirodo ir pati našlė. Jos veidas rūstus, žvilgsnis piktas, nieko gera nežadantis. Kai pasiteirauju apie Rimą, prašo lukterėti.
Nepraėjus nė valandai į kiemą, kaip ir rudenį, įrieda du policijos ekipažai. Mane čia pat surakina antrankiais ir veža į Trondheimą, tiesiai į kalėjimą. Jame - vien svetimšaliai: rusai ir rumunai, kosoviečiai ir albanai, ukrainiečiai ir baltarusiai, nemažai čečėnų, negrų. Mano laimei, lietuvaičių nėra. Apgyvendina vienutėje. Pasijuntu tarsi gerame viešbutyje. Vakare laisvai vaikščioju po bendrąsias patalpas, kiemą. Valgomajame - pilnos lentynos maisto, kavos ir sulčių automatai. Moterys kepa picas, vaišina mane. Kad tai kalėjimas, išduoda tik aukšta tvora ir spygliuota viela. Kalėjimo personalas mandagus, netgi draugiškas, pildo vos ne kiekvieną kalinių norą. Kai kurie vis eina skambinti telefonu.
Kitą rytą mane jėga išverčia iš lovos. Nuovargis padarė savo. Tardymas vyksta dalyvaujant rusų kalbos vertėjai. Sužinau, kad mums su Stasiu išvykus, Rimas jau kitą dieną dingo su našlės pinigine. Visgi neatsispyrė pagundai. Klausia jo pavardės, kitokios informacijos. Pačiam pikta, nedaug galiu padėti.
Vertėja draugiškai perspėja, kad aš būsiąs deportuotas į Lietuvą. Policija mane ilgam palieka su malonia norvege. Susipažįstame. Ji Elizaveta, gyvena pietuose, Moso mieste, rusų kalbą studijavo Osle ir tuometiniame Leningrade.
Moteris daug pasakoja apie lietuvaičius. Jai dažnai tenka vertėjauti policijai. Norvegė stebisi, kad jauni, dažniausiai dvidešimtmečiai, be jokio išsilavinimo, specialybės lietuviai bastosi po svetimus kraštus. Anot jos, rusai čia elgiasi protingiau, jie labiau prognozuojami. Net čečėnai ramesni, paklusnesni, stengiasi būti taikūs. Visi Norvegijos kalėjimai perpildyti svetimšaliais. Šioje šalyje - beveik penkiasdešimt moderniai įrengtų kalėjimų, juose nuolat kali apie pustrečio tūkstančio kalinių. Iš jų tik 13 procentų norvegų. Dažniausiai Norvegijoje teisiama už narkotikų prekybą, lytinius nusikaltimus, kitokią nelegalią veiklą. Norvegai įsitikinę, kad kriminalinį nusikaltimą sąmoningai gali įvykdyti tik nesveikos, nestabilios psichikos žmogus, kuriam reikalingas gydymas, nuolatinė priežiūra. Jau 1848 metais Norvegija aplenkė visą civilizuotą pasaulį, kai priėmė įstatymą dėl geresnio psichikos ligonių gydymo. Šimtametė patirtis davė stebėtinai gerų rezultatų. Važiuojant per Norvegiją į akis krinta įvairių pensionatų, invalidų namų gausa. Juose nuolat trūksta slaugių, sanitarų, čia lengva įsidarbinti svetimšaliams, tik reikia mokėti norvegų kalbą, todėl atvykėliai lanko kursus, kurie organizuojami visuose regionuose.
Norvegijos kalėjimuose su kaliniais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasininkai, pedagogai, darbo biržų specialistai. Siekiama, kad žmogus, išėjęs į laisvę, būtų pasirengęs pilnaverčiam gyvenimui. Ne kartą atkreipiau dėmesį, kad norvegų spaudoje retai rasi kriminalinių straipsnių, nors bulvarinė spauda sensacijų nevengia.
Šiauriečius prilygino gyvuliams
Kuo pasireiškia norvegų fenomenas? Jų šaknų reikia ieškoti praeityje. Dar XVIII amžiuje Skandinavija Europai buvo svetima, nepažįstama žemė. Vakarų literatūroje ji buvo niekinama. Prancūzų rašytojai skandinavus prilygino demoniškiems ištvirkėliams, artimiems gyvuliams. XVII amžiuje anglas Robertas Burtonas rašė: "Daugybė piktų dvasių, trolių, fėjų tolimojoje šiaurėje randasi dėl blogo oro ir kenksmingų garų, žmonių apsileidimo ir nešvaros, nuo kurių patys dūsta. Šioje šalyje žmonės yra buki, sunkūs".
Skandinavams, tarp jų ir norvegams, prireikė daug laiko ir talentų šiam požiūriui įveikti.
