Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės apylinkės prokuratūros pareigūnai ištyrė gaisro, nusinešusio dviejų žmonių - sugyventinių Valentino Jarmalos (46 m.) ir Laimutės Mekšriūnienės (40 m.) - gyvybes, aplinkybes ir nustatė, kad gaisras užbaigė keletą metų besiplieskusią šeimos dramą. Apklausus artimiausius sugyventinių žmones ir kaimynus, šiandien jau galima tvirtinti, kad tragediją išprovokavo prieš skyrybas pradėtos bendro sugyventinių turto dalybos.
Santarvę sugriovė naktys areštinėje
Laimutė ir Valentinas kartu gyveno apie dvylika metų, tačiau santuokos nebuvo įregistravę. Neturėjo ir bendrų vaikų. Laimutės sutuoktinis žuvo avarijoje. Kartu su motina gyveno jos duktė Raimonda, dabar dvidešimtmetė pana. Merginos teigimu, nuo septynerių metų ją auginęs Valentinas mylėjo kaip tikrą savo dukterį. Pradėjusi gyventi kartu pora "sumetė" savo santaupas ir Marijampolės pakraštyje esančioje Gardino gatvėje neblogai įsirengė namą. Naujojoje tėvo pastogėje mėgdavo lankytis ir dvi jo dukterys, kurios po neoficialių šeimos skyrybų liko gyventi su motina. Jos puikiai sutardavo ne tik su tėvu, bet ir su jo auginama Raimonda. Tokia, rodės, idilė truko apie dešimt metų. Anot Raimondos, jos ir mamos gyvenimas liūdnomis spalvomis nusidažė po to, kai Valentinas, įtartas dėl avarijos, buvo uždarytas į policijos areštinę. Nuo tada jis tapo įtarus, baugštus, namuose prasidėjo barniai, peraugantys į rimtus konfliktus. Valentino miegą neretai pertraukdavo košmarų išprovokuoti šūksniai. Viskas, ką namuose darydavo Laimutė ir jos dukra, Valentinui pradėjo kelti nepasitenkinimą. Šeimos konfliktai, kurių nepavykdavo nuslėpti nuo artimiausių kaimynų, tęsėsi bene dvejus metus. Pastaruoju metu Valentino būseną sutrikdė dar ir problemos, kilusios dėl turėto darbo. Jo vadovaujama įmonė "Šunskų komunalininkas" buvo likviduojama, tad buvusį direktorių, tapusį įmonės likvidatoriumi, kamavo galimos bedarbystės nuojauta. Šunskų seniūnijos darbuotojos buvo pastebėjusios, kad pastaruoju metu direktorius vaikščiodavo tarsi prislėgtas neišsprendžiamų problemų.
Tragedijos išvakarėse - apie ateitį
Tragedijos išvakarėse Laimutė buvo išėjusi pas savo draugę Violetą švęsti jos gimtadienio. Nuo bičiulės neslėpusi blogų nuotaikų šeimoje Laimutė prašė kartu nekviesti Valentino. Pasakojo, kad prieš kelias dienas su Valentinu buvo pas notarą dėl turto dalybų, nes abu nusprendė išsiskirti, tačiau visų reikalų dar nesutvarkė. Valentinui esą labai nepatiko būsimas turto dalybų rezultatas, tad jis savo moterį net apstumdęs. Laimutė draugei aiškino turinti teisę į dalį turto, nes, įsirengiant namą, buvo pardavusi turėtą butą ir už jį gautus bene 7 000 JAV dolerių buvo sudėjusi į namo statybą. Be to, kaip pasakojo ir Raimonda, ji su mama prie namo daug dirbdavo, tačiau Valentinas šio indėlio rimtu nelaikė. Gimtadienio linksmybėse buvę svečiai pastebėjo, kad Laimutė susirūpinusi, blogos nuotaikos, susimąsčiusi - "lyg būtų kur išėjusi". Į namus jos netraukė. Per visą vakarą nedaug alkoholio teragavusi moteris pakilo eiti tik apie penktą valandą ryto. Draugei pasakė tuoj ateisianti vėl - tik kiaules pašersianti.
Tą vakarą vienas namuose buvęs Valentinas taip pat ieškojo kompanijos. Jis į savo namus pasikvietė netoliese gyvenantį draugą Albiną, su kuriuo buvo pažįstamas bene trisdešimt metų - dar nuo mokymosi laikų. Iki ketvirtos valandos ryto bendravę bičiuliai išgėrė daugiau nei litrą degtinės. Valentinas aprodė Albinui savo namą, dalinosi patirtimi, kaip įrengti krosnį, ir užsiminė, kad "gyvenimas su Laima baigtas". Sakydamas, jog šis namas jau parduotas, Valentinas teigė jau sumokėjęs rankpinigius už naują pirkinį - sodybą kaime. Ten, dar negyvendamas, jau buvo pasisodinęs daržovių. Į kaimą jis ketino kraustytis ne vienas - planavo atkurti bendrą gyvenimą su prieš dvylika metų palikta žmona, savo dukterų motina.
Dar kartą Valentinas pasikvietė Albiną kitą rytą. Bene dešimt minučių bendravę vyrai išgėrė šiek tiek alaus ir išsiskyrė. Valentinas tik užsiminė, kad paryčiui Laima ant jo labai rėkusi.
Po skambučio dukteriai - į liepsną
Lemtingąjį rytą, kaip dabar jau aišku, ramybės niekaip neradęs Valentinas ieškojo ir savo dvidešimtmetės dukters Dianos draugijos. Paskambino ir pasakė esąs išgėręs, naktį mažai miegojęs, tad išsijungsiąs telefoną ir eisiąs pailsėti. Jiedu buvo bendravę ir išvakarėse. Tada tėvas dukrai prasitarė labai apgailestaująs, kad namo statybas "tais laimingais laikais" įregistravo sugyventinės Laimutės Mekšriūnienės vardu. Lemtingąją dieną Diana savo telefone rado dar vieną praleistą tėvo skambutį. Mergina jam perskambino. Dabar jau aišku, kad tuo metu Valentinas jau buvo ant mirties slenksčio - žiauriai peiliu sužalojęs Laimutę ir padegęs namą. Dukters kalbinamas tėvas, jos teigimu, kažką kliedėjo ir vis kartojo, kad "dabar tai jau viskas". Nieko nesuprantančiai Dianai tėvas linkėjo laimingai gyventi ir kartojo labai ją mylįs. Tik tuomet mergina suvokė, kad tėvui kažkas negerai. Atskubėjusi į Gardino gatvę ji tepamatė jau užsiliepsnojusį tėvo namą, prie kurio triūsė gaisrininkai.
Gesinant gaisrą greitai patekti į namą nebuvo lengva, kadangi durys buvo užrakintos iš vidaus. Liepsna plito greitai, nes name būta daug medinio interjero. Užgesinus gaisrą buvo rasti du lavonai (laimei, tądien namuose nebuvo Laimutės dukters Raimondos, viešėjusios pas močiutę). Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad Laimutė Mekšriūnienė dar iki gaisro buvo sunkiai sužalota peiliu į kaklą ir kitas kūno vietas, smarkiai nukraujavusi, sulaužytu žandikauliu, sumušta galva. Valentinas Jarmala mirė apsinuodijęs smalkėmis. Vyro poza (rastas sėdintis ant laiptų namo viduje) išduoda, kad jis niekur neskubėjo ir gelbėtis, pats padegęs namą, nesiruošė - viską padarė genamas žaibiškai kilusios minties. Bent jau taip mano žmonės, su Valentinu artimai bendravę paskutiniosiomis jo gyvenimo valandomis ir girdėję apie jo ateities planus. Labai kraupu, tačiau gyvenimo nesėkmių užkluptas vyras lemtingu momentu matė tik tokią išeitį iš užgriuvusio problemų rato.
