Kalėdų eglutė tam ir sugalvota, kad po ja būtų galima krauti dovanėles. Romantiška, patogu, nekasdieniška. Eglutė be dovanėlių - ne eglutė. Tuo šventai tikintis Anskaičių Giedrius susitaupė šimtą litų ir štai dabar suka galvą, kaip už juos pripirkti dovanų visiems artimiesiems. Dovanos, be jokios abejonės, privalo būti patrauklios, prasmingos ir, žinoma, naudingos. Pirmiausia Giedrius pagalvojo apie savo mielą sužadėtinę Birutę, su kuria, ko gero, kitąmet sumainys aukso žiedus. Kuo gi pradžiuginti jauną mokytoją? Et, nupirksiu jai naują piniginę, staiga šovė galvon mintis, nes radijas jau kelintą dieną tvirtino, kad 2008-aisiais pedagogų piniginės storės ne vieną sykį. Kiek centimetrų storės, Giedrius dar nežino, todėl piniginę reikia pirkti talpesnę. Atsarga gėdos nedaro. Išsprendęs pirmą problemą, Giedrius ėmėsi antros. Kuo nustebinti Gintarą, jaunesnį brolį, kuriam neseniai suėjo devyniolika? Devyniolika? Juk tai amžius, kada pats laikas kelti sparnus iš gimto lizdo. Žinoma, į Airiją. Arba Angliją. Tai populiariausi tokių sparnuočių maršrutai. Na, o kiekvienai kelionei reikalingas lagaminas. Investicija į lagaminą šiais laikais Lietuvoje pati populiariausia. Taigi Gintarui - lagaminą. Patenkintas šiuo sprendimu, Giedrius pradėjo galvoti apie savo tėvužį. Ką gi jam? Piniginę? Na ne. Nors tėvo pensija, anot propagandos, ir didės, tačiau Giedrius tikisi, kad , kaip ir iki šiol, nemaža dalis persikraustys į jo kišenę. Tai kam tada tėvui nauja mašna? Geriau nupirks jam bloką kontrabandinių cigarečių. Baltarusiškų. Baltarusijoje, tiesa, nėra demokratijos, bet pigių cigarečių, geros degtinės ir dar kai ko - yra. Taip, tėvuką apdovanos bloku kontrabandinių. Reikės užsukti pas draugelį Julių. Pas jį to gero - vežimu vežk. Iš artimųjų, kuriuos Giedrius nusprendė pagerbti savo dėmesiu, liko mama. Suskaičiavo pinigėlius - ne kažin kas ir likę. Ech, mama, mama... Kad tu žinotum, kaip aš tau noriu padėkoti už tuos pusryčių blynus, už visada švarius marškinius, už viską, viską... Gaila, pinigų nebeliko. O gal apkabinsiu tave, pabučiuosiu tavo raukšleles ir pasakysiu... Ką pasakys, Giedrius dar nežinojo, bet jautė jog tai bus patys nuoširdžiausi jo žodžiai.
Stasys Varneckas
2007 m. gruodžio 10 d.
