Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Iki tos nelemtos nakties nežinojau, ką reiškia gyventi nuolatinėje baimėje ir strese, - glausdama prie šalies šunelį Lordą, lėtai rinko žodžius ukmergiškė Vera K. (80 m.). - Nors kasdien geriu raminamuosius vaistus, tepasnaudžiu vos pusvalandį. Užsnūdusi iškart prieš akis išvystu tuos banditus - girdžiu plėšikų šūkavimus, grumiuosi su jais, klykiu iš baimės... Prabundu visa išprakaitavusi, klaikiai besidaužančia širdimi. Stveriuosi vaistų - jie nuolat po ranka... Nors ir kaip stengiuosi, gydytojos patarta, pamiršti, kokias baisybes teko išgyventi, jos man niekaip neišeina iš galvos ir vaizduotės. Ar kapstausi daržiuke, ar stoviu eilėje parduotuvėje - mintys vis sukasi apie vieną ir tą patį - kaip tąnakt buvo baisu... Pasistačiau siuvimo mašiną, siuvu bet ką - kad tik turėčiau užsiėmimą, bet vis tiek nenusiraminu. Praradau visas viltis, kad savijauta kada nors bent truputį pagerės - taip turbūt tęsis iki gyvenimo pabaigos...
Pernai pavasarį, naktį, į trobą įsiveržusi plėšikų gauja Veros vyrą pasmaugė, o ją žiauriai sumušė - moteris iki šiol jaučia stiprius tuokart negailestingai sutrankytos galvos skausmus... Tik per stebuklą gyvas išliko ir sutuoktinių šunelis Lordas, kurį, pasimaišiusį po kojomis, kažkuris iš įsibrovėlių galingu spyriu kaip skiedrelę tėškė į sieną... Šiurpios tragedijos liudininkas Lordikas, kaip švelniai jį Vera vadina, dabar yra artimiausias ir bene vienintelis draugas, mat vaikų nei artimų giminaičių Vera su Michailu neturėjo...
Plėšikams reikėjo senolių turto
Tragedija Ukmergėje įvyko prieš pat praėjusių metų Velykas. Kaip vėliau paaiškėjo, keturiems įvairių Lietuvos vietovių gyventojams, susidraugavusiems kalėjimuose, prisireikė pinigų - kad turėtų už ką atšvęsti vieno šių vyriškių gimtadienį. Ukmergėje gyvenęs Mykolas Mikalauskas (45 m.) prisiminė žinąs šiame mieste pasiturinčiai gyvenančią, artimų giminaičių neturinčią šeimą - nemažą pensiją gaunantį buvusį karininką, praeityje garsų dantų techniką Michailą K., bei jo žmoną. Sėbrai netruko pasiruošti naktiniam žygiui...
Prie nusižiūrėtojo namo apie antrą valandą nakties plėšikų gauja atvyko Kaišiadorių rajono Pravieniškių gyventojo Stasio Petro Žalpio (45 m.) vairuojama "Audi". Jurbarkietis Ramūnas Vaznys (25 m.) ir klaipėdiškis Antanas Mažonas (42 m.) į namo vidų pateko išėmę verandos lango stiklą. Skirtinguose kambariuose miegojusius sutuoktinius įsibrovėliai užklupo nesuspėjus nė pasipriešinti: abiem buvo lipniąja juosta užklijuotos burnos, surištos rankos ir kojos. Tada buvo pradėta egzekucija - mušimas, kankinimas - kad senoliai pasakytų, kur slepia pinigus ir auksą...
Visi įtariamieji buvo greitai nustatyti ir vienas po kito iš įvairių šalies miestų imti vežti į Ukmergės rajono policijos komisariatą. Netrukus turėjo būti sučiuptas ir klaipėdiškis Antanas Mažonas, tačiau jis savo bute buvo rastas negyvas. Iš pradžių teismo medicinos ekspertas pateikė išvadą, kad A. Mažonas mirė padauginęs alkoholio, tačiau vėliau buvo patikslinta, kad žuvo apsinuodijęs smalkėmis. Nukentėjusiosios Veros K. įsitikinimu, su vyriškiu nusikaltimo bendrai ar jų pažįstami paprasčiausiai susidorojo - kad turėtų ant ko suversti visą kaltę. Beje, šį nusikaltimą narpliojusi Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Nijolė Jaskūnienė nesurinko nenuginčijamų įrodymų, kad Veros vyrą Michailą K. pasmaugė kuris nors kitas grupinio apiplėšimo dalyvis - ne Antanas Mažonas, tad teko remtis tuo, ką tvirtino kiti suimtieji. Na, o kadangi A. Mažonas pasimirė taip ir nesuspėjus jo sulaikyti bei apklausti, aniems trims (S. P. Žalpiui, M. Mikalauskui ir R. Vazniui) tebuvo pareikšti kaltinimai dėl grupinio plėšimo (visi šie plėšikai dievagojosi neturėję planų Michailą K. nužudyti - tvirtino siekę tik apiplėšti).
Plėšikų bylą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Įvertinus kiekvieno iš teisiamųjų indėlį darant grupinį nusikaltimą, buvo paskirtos štai tokios bausmės: M. Mikalauskui - aštuoneri, S. P. Žalpiui - septyneri, o R. Vazniui - devyneri laisvės atėmimo metai, iš kiekvieno konfiskuojant po atitinkamą dalį turėto turto. Anksčiau daug kartų teisti M. Mikalauskas ir R. Vaznys pripažinti itin pavojingais recidyvistais.
Nuteistieji šį nuosprendį apskundė Aukščiausiajam Teismui. Jų skundai bus nagrinėjami rudenį.
Nukentėjėlė baiminasi, kad plėšikai greitai sugrįš į laisvę
- Už tokius žiaurius nusikaltimus (be Veros ir Michailo, ta pati gauja apiplėšė ir kitą ukmergiškę - V. G.) reikėjo skirti daug didesnes bausmes, - Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nebuvo patenkinta Vera K. - Tokius sadistus reikia naikinti, karti, o ne gailėti, laukti, kol pasitaisys. Juk R. Vaznys, A. Mažonas ir M. Mikalauskas mūsų apiplėšimo dieną dar turėjo sėdėti kalėjime, tačiau amnestijos dėka į laisvę buvo paleisti anksčiau laiko - ir štai kokį baisų nusikaltimą padarė! Viešpatie, o jei jiems netrukus suteiks malonę ir greitai visus tris paleis į laisvę? Atvažiuos ir mane nužudys?!
Nors ir puikiai žinodama, kad šiuo metu jos skriaudėjai patikimai izoliuoti, Vera nenustoja baimintis. Vos pradeda temti, moters širdis pradeda plakti smarkiau. O jei, girdi, kuris nors iš kalėjimo pabėgs ir atsėlinęs susidoros?
Kol vasara - dar pusė bėdos: parymai kambarėlyje krėsle valandą kitą, žiūrėk, ir pradeda švisti. O kas bus, kai ateis žiema, kai anksti tems ir vėlai švis? Vera sakė bijanti apie tai ir pagalvoti. Išsikeltų gyventi kitur, tačiau ne jos jėgoms susirasti naują būstą, susitvarkyti dokumentus.
