Irena ZUBRICKIENĖ
Kalvarijoje (Marijampolės apskr.) gyvenanti Erika Radzevičiūtė (20 m.) baimindamasi laukia, ką nutars Kalvarijos teisėsaugininkai, tebetęsiantys dėl vagystės pradėtą ikiteisminį tyrimą. Šiame įvykyje Erika - ne auka, o kaltininkė, nuskriaudusi į proseneles jai tinkančią senutę.
Nuskriaudė pažįstamą senutę
Lemtingąjį sausio 19-osios vakarą Erika, apsirengusi vyriškais drabužiais ir veidą paslėpusi po kauke tapusia kepuraite, anot pačios, prie vieno Pašešupio gatvėje esančio namelio kelias akimirkas padvejojusi, kelis kartus bilstelėjo į duris ir pro jas įsibrovė į vidų nelaukdama, kad kas atidarytų. Kaip tik tuo metu prie durų jau buvo priartėjusi pastogės šeimininkė Anelė K. (82 m.), kuriai jos negalia neleidžia greitai judėti. Įsibrovėlė ryžtingai nustūmė senutę ir, šiai parkritus ant grindų, skubiu žingsniu patraukė Anelės kambaryje esančios spintos link. Per keletą minučių kaukėtoji plėšikė susirado senolės piniginę ir skubiai pasišalino netardama nė žodžio.
Netrukus pareigūnams jau buvo aišku, kad Anelę K. nuskriaudė netolimoje gatvėje gyvenanti Erika Radzevičiūtė. Dvidešimtmetės grobiu tapo senutės piniginėje rasti pinigai - 150 litų. Plėšikės auka tapusiai Anelei buvo skaudžiausia, kad ji nukentėjo nuo jaunutės moters, kurią, anksčiau gyvenusią kaimynystėje, ne tik puikiai pažinojo, bet ir ne kartą ištiesė pagalbos ranką - darbo neturintiems jauniems sugyventiniams paskolindavo pinigų.
Po įvykio - atgaila
Bene prieš ketverius metus už vagystę jau teistai, o prieš porą metų į dar vieną mįslingą vagystę įsipainiojusiai Erikai dabar padvelkė rimta bausme - nelaisve. Dvidešimtmetė to baiminasi labiausiai, nes tikino nebeįsivaizduojanti, jog gali būti atskirta nuo savo sūnelio Mato, kuriam tėra vos dešimt mėnesių. Be to, šiuo metu Erika laukiasi ir antrojo kūdikio - gimdyti turėtų vasaros viduryje. Kol bus baigtas naujojo Erikos nusikaltimo tyrimas, jaunoji mamytė palikta laisvėje pagal pasižadėjimą niekur neišvykti.
Baimindamasi ateities už grotų Erika, palaikoma sugyventinio Vytauto Filipovo (24 m.) ir padedama jo motinos, skubiai atlygino buvusiai kaimynei Anelei K. padarytą žalą ir tikisi palankaus teisėsaugininkų sprendimo. Kaip savo akį Erika saugo senutės pasirašytą raštelį, kad jokių pretenzijų žiauriai pasielgusiai įsibrovėlei ji nebeturinti.
Korespondentei Erika tvirtino, kad nusikalsti prieš buvusią kaimynę ją privertė vargano gyvenimo kasdienybė, visiškai užspaudusi jauną šeimą į kampą.
Svetimam žmogui neskubanti savo sielos atverti Erika dėl savo gyvenimo klystkelių linkusi kaltinti gimdytojus, kurie jai lėmė našlaitės dalią. Apie savo tėvą nelaimėlė neturi jokių žinių, niekada nėra jo mačiusi, o motina mergaitės gyvenime atsirado, kai mažylė jau ne pirmus metus buvo vaikų namų auklėtinė. Globos įstaigoje užaugo ir Erikos brolis Žilvinas, kuris, anot jaunutės moters, šiuo metu prapuolęs iš sesers akiračio. Yra ir dar vienas našlaičių brolis, tačiau jį Erika vadina močiutės numylėtiniu, nes šis vaikas buvo tarsi išskirtas iš visų trijų atstumtųjų ir valdiškų namų duonos išvengė - visą laiką augo pas močiutę. Močiutės namuose per atostogas lankydavosi ir Erika su Žilvinu.
- Man mama - tik pažįstamas žmogus, kuriam jaučiu tą patį, ką ir kiekvienam svetimam žmogui, - nuo vaikystės išvešėjusią nuoskaudą liejo Erika. - Ją vadinu tik vardu - Zita. Jokios pagalbos iš gimdytojos nesitikiu: negavau jos vaikystėje, tai dabar - juo labiau. Man skaudžiausia, kad yra gerai gyvenančių artimų giminaičių, galinčių pagelbėti dabar, kai pradėjau savarankišką gyvenimą, bet jiems aš esu nereikalinga. Jie, kartu ir močiutė, pirmiausia puola mane smerkti, barti, gėdinti ir "nurašyti" - esą jiems dėl manęs gėda. O aš manau, kad didžiausia gėda jiems turėjo būti, kai mane ir brolį paliko augti valdiškuose namuose. Tolesnis mūsų gyvenimas - tai tik tos pirmosios gėdos pasekmės.
Panašaus likimo sugyventinis
Erika tikino, kad norą gyventi kitaip jai įžiebė gyvenimo draugu prieš pusantrų metų tapęs kalvarijietis Vytautas Filipovas ir pernai gimęs abiejų pirmagimis Matas. Gana įdomiai apie gyvenimo prasmę filosofuojantis Vytautas Erikai atstoja ne tik vyrą, bet ir tėvą - draugei nuolat kala į galvą, kad ji pagaliau pradėtų gyventi savo mintimis, būtų valinga ir neklausytų įvairių patarimų iš šalies. Vyrui apmaudu, kad dauguma žmonių linkę smerkti visus tuos, kurie nors kartą gyvenime suklydo.
- Kai žmogui labai sunku, kažkas iš jo aplinkos turi ištiesti rimtos pagalbos ranką ir neatimti galimybės viską pradėti iš naujo, - dalijosi savo gyvenimo samprata Vytautas. - Aš irgi iki vienuolikos metų augau vaikų namuose, bet paskui motina mane pasiėmė ir dabar visą kadaise neišdalintą meilę atiduoda ne tik man, bet ir Erikai, ir mūsų sūnui. Ji vienintelė mums padeda, tik mažai gali.
Sugyventiniai gyvena už Erikai valstybės skirtą našlaičio pašalpą (6 000 Lt) įsigytame nedideliame bute Kalvarijos centre. Bedarbis Vytautas verčiasi atsitiktiniais darbais, bet žiemą jų mažai. Pagrindinės trijulės pajamos - kūdikį auginančios motinos pašalpa. Anot Vytauto, namuose neretai pristinga maisto, bet tik ne mažyliui - jis esą aprūpinamas pirmiausia. (Lankantis pas sugyventinius, Matukas stoviniavo manieže įsikandęs buteliuką su arbata ir krapštė savo žaislą - tuščią cigarečių pakelį...) Vytauto teigimu, jam gyvenimas su Erika taip pat išėjo į gera - neslepiantis savo "kelių pragertų jaunystės metų" vyras pasidžiaugė, kad jau pusantrų metų gyvena blaiviai. Jam dar džiugiau, kad jau trejus metus nekaltinamas jokiu nusikaltimu ir nėra teisėsaugininkų akiratyje. Vyras sakė, kad nuo visų velnio pagundų jį sustabdo turima šeima, pareigos jausmas. Jeigu Erika atsidurtų už grotų, Vytautas pasiryžęs jos laukti ir pats auginti sūnelį.
- Mes abu patyrėme vaikų namų auklėtinių dalią ir žinome, kaip sunku tokios patirties žmogui nevirsti padugne, todėl stengsiuosi padaryti viską, kad mano vaikų neištiktų mūsų likimas, - rodės, ryžtingai kalbėjo Vytautas.
