Rimantas VENCLOVAS
Visiems gerai žinomos profesijos mergužėlės, šlifuojančios Vilniaus geležinkelio prieigas, iškrečia įvairių šunybių savo klientams. Turtingesnį užmigdys klofelinu ir apšvarins jo butą, kitam padovanos kokią ligą, venerologų apibūdinamą kaip plintančią lytiniu būdu, su trečiu pasidalins gyvūnėliais, linksmai ropojančiais aplink lytinius organus ir sukeliančius aktą: kuo labiau kasaisi, tuo labiau nori.
Dar linksmesnių nuotykių "plaštakė" iškrėtė vienam Vilniaus rajono Rudaminos seniūnijos Pakovarniškių kaimo gyventojui, ištroškusiam švelnių moteriškų glamonių. Juzefas, nusižiūrėjęs prie stoties kritusią į akį mergužėlę, pasiūlė jai aplankyti jo gimtąjį kaimą, pasisvečiuoti ir apgaubti jį moterišku švelnumu. Pasiūlymas mergužėlei patiko, nes Juzefas gyvena nuosavame namelyje - taigi garantuotas stogas virš galvos. Kaimietis turės kuo pamaitinti ir troškulį numalšinti. Tai tikrai geriau, nei šaltomis naktimis trintis po stoties rajoną laukiant kliento ar kentėti nuo kokių piemengalių patyčių.
Parsivežęs mergužėlę į savo namelį Juzefas pasidžiaugė ja vos porą dienų ir naktų. Būtų džiaugęsis gal ir ilgiau, bet Juzefo mama neapsikentė naujosios "marčios" dūsavimų ir lovos braškėjimo. Dar tas braškėjimas gal ir būtų pusė bėdos, bet pagailo sūnaus. Pavasarį ir daržuose darbų pilna, o koks darbininkas lysvėje, jei per naktį dirbęs lovoje! Tad Juzefo motina paliepė sūnui vežt mergiotę ten, iš kur parsivežęs. Pora naktų pasimylėjai, ir gana - rudenį nudirbęs darbus galėsi vėl atsivežti. Taip ar panašiai kalbėjo mama, žino tik Juzefas, bet vilnietę iš namų iškrapštė.
Tačiau negi leisi prapult geram daiktui? Jų kaimas toli nuo miesto, nuo pramogų, linksmybių. O mergužėlė smagi, karšta. Neveši gi jos atgal į Vilnių. Prisiminė Juzefas tokį pat kaip jis viengungį pusbrolį Františeką. Jam taip pat trūksta moteriškos šilumos. Františekas pusbrolio siūlomos dovanėlės neatsisakė. Ir koks gi vyras atsisakytų... Tad pakvietė pusbrolis vilnietę į savo namelį, o vos sulaukęs vakaro - ir į lovą. Oi, kaip patiko Františekui ta naktis! Ir kita taip pat. Svarbiausia, kad ir mergužėlei Františekas labiau nei Juzefas krito į akį. Ji jau antrąją naktį jam ne tik apie meilę į ausį suokė, bet ir sakė, kad liks čia tol, kol Františekui atsibos. Jau pradėjo rūpintis ir kur bulves sodinti, ir malkų kitai žiemai paruošti žadėjo. Bet ir Františekui ilgiau pasidžiaugti moteriška šiluma ir meile sutrukdė pačios jo artimiausios moterys - mama ir sesuo.
- Tokia mažutė, smulkutė raudonplaukė, su šviesiom sruogelėm plaukuose. Net tikro vardo nesužinojau. Atsiliepdavo šaukiama Loreta. Kalba rusiškai, lenkiškai, lietuviškai. Visai nebloga ir namie, ir lovoj, - dabar su džiaugsmu prisimena tas dienas Františekas. - Tik kad tie reikalavimai jos nežmoniški: duok šampūno, muilo praustis, miltelių skalbti, šildyk vandenį visam tam. Pasiūliau eiti maudytis į šalia tekantį upelį - nuėjo, išsimaudė. Net ir šalto vandens nebijo. Tik į akis krito, kad mergužėlės rankų riešai labai randuoti, buvę supjaustyti, kojos tatuiruotos. Ekonomiška, nes valgė nedaug, bet jau degtinėlę tai galėjo su visu buteliu praryti. Bet čia tokiam laimingam gyvenimui sutrukdė namiškiai: motina, sesuo. Kur čia šitiek vandens šildyti, šitiek muilo, šampūno. Nusipraustų sykį per mėnesį, na - du kartus, ir gana. O dabar - kiekvieną dieną! Proto reikia turėti.
Savaitgalį iš Vilniaus turėjo sugrįžti sesers vyras. Loretą pagąsdinom, kad jis dėl tiek šampūno ją tikrai į gatvę išmes. Bet Loreta ne iš tokių, kurios bijo.
- Nebijau aš čia jūsų, - atšovė, - duokit tris litus, tai gal ir išvažiuosiu. Kitaip net nevarykit, galiu aš jums atkeršyti, - kaip tikra čigonė burbėjo naujoji įnamė.
O čigonę ji namiškiams labiausiai ir priminė, nes vos apsigyvenus susidraugavo su šeimininko arkliu, kuris net namiškių neprisileisdavo, vis taikydavosi įkąsti į ranką ar petį.
Arklys jaunas, gražus, Orlikas vardu. Visas kaimiečio turtas ir maitintojas. Dabar pavasario darbai, arimas, bulviasodis, aplinkiniai atsiskaito ir pinigais, ir degtinėle, tad ir Loretai patiko, kad gėrimo netrūko. Bet vis neramu jai buvo dėl to Františeko sesers vyro. Taip visi apie jį baisiai kalbėjo, kad Loreta nelaukė, kol ją išvarys iš naujosios pastogės. Ketvirtadienio pavakare, kada naujasis sugyventinis, po arimo darbų gautą atlygį susikliukinęs į skrandį, ramiai užknarkė, Loretai nieko kito nebeliko, kaip kinkytis arklį į vežimą ir patraukti atgal į gimtąjį Vilnių. Tik kurioj jis pusėj, Loreta nežinojo. Gūdžiame kaime Vilniaus krypties rodyklių nerado, tad vadovavosi savo gal ir čigoniška nuojauta. O gal ir ne, nes kaip tyčia suveikė šunybės dėsnis, kuris jaunąją vadeliotoją nukreipė priešinga kryptimi. Kažkur kelyje per laukus, ji į kratantį vežimą, kad būtų minkščiau, prisikrovė šieno, šiaudų ir dardėjo vedama savo nuojautos laukais, grioviais. Keli sutikti apylinkių gyventojai paklausdavo, kur šioji keliauja, tai atšaudavo, kad susirgo tėvas, važiuoja gydytojo, bet nežinojo, nei iš kur, nei kur bevažiuojanti. Taip bekeliaudama ratais, per naktį vis tiek atsidūrė arčiau Vilniaus - Lipkos kaime. Čia nutrūko arklio pakinktai, vežimas liko griovyje, o keliautoja į Vilnių iškeliavo kitomis transporto priemonėmis. Gerai, kad nutrūkusį arklį priglaudė Lipkos kaimo ūkininkas, o ne šiose apylinkėse įsikūręs čigonų taboras.
Rytą prabudęs Františekas savo akimis nepatikėjo: pašonėje nėra mielo ir švelnaus Loretos kūno, o kieme - arklio, vežimo ir net šuniuko Musios, kuris bet kur keliaujant arkliui bėgdavo iš paskos! Šalia Františeko namelio gyvenanti sesuo apstulbo, kad, be šio nuostolio, nesimato iš vakaro pievoje paliktų ganytis karvių. Beištinkantį širdies smūgį sustabdė brolis, pasakęs, kad dar anksti rytą karves perkėlė ganytis kitur. O dėl arklio su vežimu vagystės teko kreiptis policijon. Vežimas ir arklys atsirado, o štai nuotaka ir šuniukas Musia, atrodo, dingo visiems laikams. Laimei, Františeko nuotaka nemokėjo joti, tad ratu apsukus kone 30 kilometrų, trenkė nepatikimą transporto priemonę. O būtų mokėjusi, tai savajame stoties rajone dabar būtų pati egzotiškiausia plaštakė - raitelė.
