Stasys VARNECKAS
- Nieko neveiksi, motušėle, reik leisti Jonukui vesti, tegu ieško mergos su gera dalia... Apsimokėsim šiek tiek skolas... Liepsiu pasiprašyti Mataušą į piršlius - tegu eina pas Driežo Katrę. Duoda keturis šimtus. Ir dalia nemaža...
- Taigi taigi, kaipgis! - pasigirdo nuo slenksčio.
Tarpdury stovėjo bernas - stambus, aukštas, plačių pečių, per didumą truputį sulinkęs, akys užgriuvusios, galva didžiausia, pasišiaušusiais plaukais.
- Pas tą pajuodėlę! Senmergę! Pikčiurną! Niekada! Pats ženykis, jei taip rūpi!
- Skolos, Jonuk, skolos spaudžia. Pro karčemą negaliu praeiti! "Kada atiduosi" - vis šaukia. Ženykis, Jonuk!
- Taigi taigi, kaipgis... Ženytis gal ir gerai, bet ne su šita pajuodėle. Va, kad taip iš Vilniaus... Vakar mačiau per televiziją realybės šou... Kad siunta, tai net dulkės rūksta. Ir šmaikščios, ir maliavotos. Ir prie pinigo, sako... Va, kad taip tokią...
- Daryk, kaip išmanai - nebe žinduklis. Bet kad su dalia.
- Bet pradžiai man pinigo nereikia - nors cukierkom.
- Bus! Va nuvešiu turgun pūrą rugių ir bus.
- Pūro gali nepakakti. Vežk du! O motkė gal dar sūrį suslėgs...
Po šio pokalbio nepraėjo nė savaitė ir Jonukas (o tai buvo, jeigu supratote, Vingių Jonas) išvažiavo į Vilnių.
Kol atkako sostinėn, ir vakaras užslinko. Išlipo Jonukas iš autobuso, dairosi. O žmonių! Gal triskart daugiau negu Pašiliuose per Mataušą. Skuba, lekia. Ir būriais, ir po vieną. Štai prazvimbia porelė - vos kojas spėja kilnoti. "Matyt, į realybės šou, - pagalvojo Jonukas. - Gal suspės".
Štai ir geležinkelio stotis. Publika - nors iškart prie stalo sodink. O mergų! Ir juodų, ir baltų, ir "kaštanavų". Jonukas įsistebeilijo į baltapūkę. "Tai bent blendinka, - pagalvojo. - Ar iš balos tas gražumas..."
Nespėjo pagalvoti, o blondinė tik vikst vikst užpakaliuku - ir prie Jono.
- Ar ne iš Pašilių, Jonuk?
- O iš kur žinai? Gal ant kaktos parašyta?
- Ir ant kaktos, Jonuk, ir ant sermėgos - dar šiaudai nenubyrėjo. O kas čia kišenėje pūpso?
- A... Tai tėvas įdėjo. Du pūrus rugių pardavė. O kas pati būsi?
- Ogi Džordana. Jau dešimt metų kaip Džordana ir lygiai tiek pat Pašiliuose nebuvau. Visur buvau - Vokietijoj, Danijoj, Švedijoj... Bet, - nuleido akeles Džordana, - mielesnio krašto už Lietuvą neradau. Dabar čia, geležinkelio stoty, darbuojuos.
- Tai gal konduktorka?
- Pan... panašiai... Bet į mano kupė tik vienas telpa... ir tas pats stačias... Kai stosiu dabar į pamainą - tai lig pat ryto... - Ir nusijuokė žavingai, į Jonuką žvelgdama.
"O! - pagalvojo Jonukas. - Nakties darbas gerai apmokamas. Ar tik ne 50 procentų daugiau. Matyt, prie pinigo".
Kol Jonukas galvojo ir krapštė savo susivėlusį pakaušį, Džordana tik skraidė aplink ir čiulbėjo:
- Šitoks vyras! Ir iš stuomens, ir iš liemens. Ir nosis kaip pupytė. Teprasmenga, kas pasakys, kad už trečioką...
O kai Jonukas apsvaigo nuo pagyrų, Džordana tyliai ir švelniai sukarkė:
- "Neringos" restorane tokia gera muzika. Gal net Cicinas dainuos. Apie meilė...
Kas vyko "Neringoje", nesigilinsime. Jonukas, kaip tas Kisa Vorobjaninovas, bajorų vedlys, iš pradžių užsakė po dešrelę, po agurkėlį, bet paskui...
Pabudo Jonukas Džordanos glėby. Iš galvos ėjo pašalas, ausyse tebezvimbė daina apie meilę Paryžiuje. Ant kėdės gulėjo blondininiai Džordanos plaukai ir dantų protezai.
- Kur aš?
- Rojuj, - atsakė pabudusi Džordana. - Vakar penkis kartus tvirtinai, kad patekai į rojų. Ir uždrausto obuolio ragavai. Skanu buvo?
Jonukas liežuviu pertraukė sukepusias lūpas.
- Nepamenu.
- Ir auksu apipilti žadėjai.
Jonukas čiupt už sermėgos - ogi visa tuščia. Nė cento, o Džordana:
- Už sermėgą ne kažin ką tepelnysiu...
... Pėdina Jonukas paplentėmis namo ir be sermėgos, ir be kelnių. Pėdina ir murma panosėje:
- Nieko neveiksi, Joneli, reikės ženytis. Pasiprašysiu Mataušą į piršlius - ir pas Driežo Katrę. Keturis šimtus duoda... Skolas apsimokėsiu, sermėgą, kelnes atgausiu... Nieko neveiksi, Joneli...
