Sigitas STASAITIS
- Už ką į mane šovė tas ilgaplaukis?! - springdamas krauju pripuolusios žmonos klausė buvęs vienas turtingiausių ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos žmonių Vladas Buivys. - Kviesk greitąją, vaikus. Aš jų jau neužauginsiu...
Samdomas žudikas V. Buivio patykojo prie namų Šiauliuose per pačią Policijos dieną lygiai prieš 10 metų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tai, berods, buvo pirmasis milijonierius, samdomo žudiko pašalintas dėl pinigų. Žuvusiojo našlė Regina Buivienė "Akistatos" skaitytojams papasakojo, kodėl bandė atlikti savo tyrimą, kaip už pinigus ir... pistoletą buvo siūlyta atkeršyti ir kaip išgaravo jos vyro draugai bei pinigai.
Mokėjo pasirinkti draugus
Pirmąją pokario vasarą Radviliškio rajono ūkininkų šeimoje gimęs V. Buivys savo gyvenimą taip pat susiejo su žeme. Baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją jis penkerius metus šioje aukštojoje mokykloje dėstytojavo. Tačiau ne Vlado charakteriui buvo su studentais vartyti pabodusius vadovėlius - jis tiesiog duso be praktinės veiklos. 1978 - 1985 metais V. Buivys sėkmingai vadovavo Rokiškio paukštininkystės ūkiui, o persikėlęs arčiau tėvonijos, į žmonos gimtinę Šiaulius, gavo šio miesto pašonėje buvusio Ginkūnų daržininkystės ūkio direktoriaus postą.
Vladas buvo apsigimęs vadovauti, vystyti biznį, "mokantis gyventi" ir trykštantis energija žmogus. Sovietmečiu, aišku, visa jo veikla apsiribojo vykdant penkmečio planus bei gudriai tursenant amžinųjų soc. lenktynių trasoje. Kone kasmet į Ginkūnus juodomis volgomis atlėkdavo Žemės ūkio ministerijos klerkai, kurie, išskleidę raudoną lenktynių nugalėtojo vėliavą, fotografuodavo V. Buivį ir visą jo tarybinio ūkio svitą. V. Buivys už tas nespalvotas nuotraukas prie vėliavos, kurių, tiesą sakant, neturėdavo kur kišti, "draugams iš centro" nelikdavo skolingas - organizuodavo šernų medžiokles, pirteles, į sostinę "reikalingiems žmonėms" bogindavo pilnas bagažines konservuotos žvėrienos. V. Buivio pirtelėse nuolatiniai svečiai buvo ir ministerijų klerkai, ir Šiaulių miesto bei rajono valdžia, ir vietiniai teisėjai, prokurorai, milicijos vadovai.
Greitai tapo turtuoliu
Tačiau tikroji V. Buivio žvaigždė patekėjo SSRS prezidentui su dėme ant plikės pasamprotavus apie "perestroiką". Vos tik buvo leista pasireikšti privačiai iniciatyvai, V. Buivys per kelias savaites įsuko pelningą biznį: į Archangelską vagonais gabeno ne tik Ginkūnų tarybinio ūkio kopūstus, bulves, runkelius, bet ir supirktas daržoves. Tam, kad įsibėgėjančiam bizniui į ratus nebūtų kaišiojami pagaliai, V. Buivys (dabar ne paslaptis) specialiai brangiau supirkdavo Šiaulių milicijos vadovų, kitų įtakingų valdžios vyrų daržoves. UAB "Gabija", ketinusią statyti konservų fabriką, V. Buivys irgi steigė su reikalingais žmonėmis. Aišku, Vilniuje sėdėję įtakingi ponai vargu ar galėjo praktiškai prisidėti prie bendrovės veiklos, tačiau jų įtaka bei ryšiai buvo neįkainojami. Netrukus V. Buivys Moldovoje ėmė vagonais pirkti vyną, kurį tiekė alkoholio gamykloms Anykščiuose ir Alytuje.
Įgijo daug priešų
Drauge su dideliais pinigais atsirado ir pavyduolių bei priešų. Bizniaudamas V. Buivys tebebuvo Šiaulių rajono deputatas, tarybos prezidiumo narys, Žemės ūkio komisijos pirmininkas. Išbuožintų ūkininkų šeimoje užaugęs Vladas pritarė naujiesiems įstatymams, jog buvusiems savininkams reikia grąžinti žemę, tačiau siūlė neskatinti suirutės, naujiesiems žemvaldžiams neleisti griauti fermų ir kompleksų, įpareigoti atgautąją žemę parduoti arba nuomoti. Tada dar niekas nesuprato, jog tuometiniai Seimo vyrai leidžia tokius įstatymus todėl, kad patys galėtų atsiimti savo tėvų žemes ir dvarus. O paprastų valstiečių laukė neišsprendžiami prieštaravimai bei kančių keliai. Byrančio Ginkūnų daržininkystės ūkio žmones V.Buivys gynė lyg tėvas vaikus - siūlė pašaliečiams ūkio žemės "nepjaustyti", geriau ją visiems tarybinio ūkio darbuotojams pasidalinti (būtų išėję maždaug po 4 hektarus) ir susijungus į akcinę bendrovę, toliau bendrai dirbti.
1991 metais Žemės skirstymo komisija keliems pirmiesiems prašytojams leido paimti žemės. Šie žmonės, aišku, ūkininkauti norėjo ten, kur gyvena, todėl negavę hektarų prie pat Šiaulių esančiuose Ginkūnuose, Kairiuose ir t. t., balandį prie Šiaulių rajono valdžios pastato atvairavo kelis traktorius, pasipuošė plakatais "Kuo mažiau valdžios mafiozui V. Buiviui!" ir pažadėjo po langais badauti tol, kol gaus žemės. Aiškiai ne be V. Buivio žinios netrukus atvažiavo pilnas autobusas darbininkų iš Ginkūnų daržininkystės ūkio, kurie suplėšė plakatus ir badautojams vos nesugurino marmūzių. Paklausę, kuo jie prastesni, darbininkai Žemės ūkio komisijai įteikė prašymus - 388 pareiškimus vien iš Ginkūnų - skirti žemės. Nieko nelaimėję, alkani ir įsiutę, keikdami V. Buivį badautojai išsiskirstė.
Tykojo prie namų
Netrukus po konflikto su bežemiais ūkininkais V. Buivys sulaukė ir reketininkų. 1991-ųjų rugpjūtį, per savo gimtadienį, Vladas gavo anoniminį raštelį, kuriame buvo reikalaujama prie ežero padėti stambią pinigų sumą, antraip jis būsiąs išvežtas miškan ir pakabintas už kojų . "Nedrįsk skųstis savo gerbiamai policijai, - baugino Vampyru pasivadinęs reketininkas, - nes ji dirba mums!"
Vladas tik nusijuokė, raštelį išmetė ir užmiršo. O gyventi jam jau nebuvo likę nė dviejų mėnesių...
Nei V. Buivys, nei jo žmona Regina, tuo metu vadovavusi Buitinio kombinato siuvyklai, nepagalvojo, kodėl prie jų nuosavo namo Šiauliuose, Dvaro ir Alyvų gatvių sankryžoje, nebedega gatvės žibintas. Netrukus paaiškėjo, jog tuo pasirūpino samdomas žudikas, matyt ilgokai stebėjęs Buivių namus. Pasikėsinimui jis pasirinko ir gerą vietą, ir tinkamą datą - Policijos dieną, šeštadienį. 1991-ųjų spalio 5-ąją, jau sutemus, V. Buivys savo automobilį "GAZ-24 Volga" įvairavo į garažą ir išėjo į gatvę, kur stovėjo jo tarnybinis viliukas. Verslininkas norėjo iš šio automobilio bako įsipilti benzino. Žudikas, iš labai arti paleidęs kelis šūvius V. Buiviui į krūtinę ir pilvą, dingo tamsoje. Šiaulių policininkams profesinė šventė buvo sugadinta - patruliai nusikaltimo vietoje buvo jau po kelių minučių, komisarai - po keliolikos. Buvo blokuoti visi keliai, vedantys iš Šiaulių, policijos mašinos zujo po parką ir gatvėmis, bet, deja, nerasta nė menkiausio įkalčio. V. Buivys buvo skubiai operuotas, tačiau ligoninėje mirė. Prieš užgesdamas jis nupasakojo užpuoliko bruožus, tačiau policijai mažai kuo galėjo padėti šykščios žinios apie jauną žudiko amžių, ilgus šviesius plaukus bei džinsines kelnes.
Įtarti verslo partneriai
Prasidėjus tyrimui paaiškėjo, jog V. Buivio žūtis galėjo būti naudinga nemenkam būriui žmonių, ne tik grasinusiems ūkininkams bei reketininkams. Tuo metu Rusija Lietuvai buvo paskelbusi ekonominę blokadą ir už kelias stambias daržovių siuntas Archangelsko komersantai neatsiskaitė - sakė, jog vagonuose jos sušalo. Pats patyręs didžiulius nuostolius, V. Buivys, suprantama, neatsiskaitė ir su kai kuriais daržovių augintojais, o tie taip pat niršo bei grasino. "Akistatos" žiniomis, kartu su legaliai įsigyjamu vynu V. Buivys Moldovoje pirkdavo didelius kiekius ir gerokai stipresnio alkoholio, kuris į Lietuvą galėjo būti įvežamas tik kontrabanda, o tai irgi visada susiję su dideliais pinigais bei rizika. Tačiau labiausiai tikėtina, jog "Gabijos" prezidento žmogžudystę užsakė kažkuris vienas ar keli susimokę verslo partneriai.
- Nelikus Vlado kiti "Gabijos" savininkai kažką kombinavo, "machinavo" ir aš paveldėjau tik nuvertėjusias akcijas, - "Akistatai" pasakojo R. Buivienė. - Ir draugų greitai nebeliko. Mano vyras dažnai jiems skolindavo nedideles pinigų sumas - po kelis tūkstančius dolerių, o man kaskart liepdavo kreditoriaus pavardę įrašyti telefonų knygos gale. Po tragedijos šie žmonės skolų negrąžino. Vieni apskritai neigė skolinęsi, kiti nesigynė, tačiau sakėsi pinigų neturį.
Našlė tiki ateitimi
Po laidotuvių R. Buivienė sulaukė net kelių "netikrų pranašų". Pas ją paslapčiomis ėjo ir buvę policijos darbuotojai, ir kažkokie paslaptingi tipai. Visi jie žadėjo už pinigus pasakyti žmogžudystės užsakovų pavardes. Vienas iš tokių buvo Vytautas A., nuolat aplankydavęs Reginą. Jis prisistatinėdavo politiniu kaliniu, teigė kalėjime susidraugavęs su Šiaulių nusikaltėlių autoritetu Anicetu Skaruliu, kuris tuomet bandė tapti miesto nusikaltėlių vadu. Beje po metų, 1992-aisiais, A. Skarulis lygiai taip pat buvo sušaudytas prie savo namų. Pasak R. Buivienės, Vytautas žadėjo jos vyro žudynių užsakovui (pavardės garsiai neištarė, bet parodė užrašęs ant lapelio, kurį tuoj pat suplėšė) atkeršyti, tik Reginos reikalavo nupirkti jam... pistoletą. R. Buivienė apie tokį keistą pasiūlymą papasakojo prokuratūrai, tačiau kol pareigūnai ieškojo, Vilniuje gyvenęs Vytautas mirė ir buvo iškilmingai palaidotas.
Pirmojo nužudyto Lietuvos milijonieriaus žmogžudystę tyrė Generalinė prokuratūra, tačiau našlė, nepasitikėdama pareigūnais, bandė atlikti ir savo tyrimą. Deja, nei viena, nei kita pusė nieko neišsiaiškino. Kartu su V. Buiviu ūždavę ir iš jo gerus pinigus už kopūstus ėmę pareigūnai tarp įtariamųjų įrašė... Ginkūnų mergų, visus juos linksmindavusių pirtyse, pavardes. Praėjo nemažai laiko, kol pareigūnai patikrino, ar tos pirčių išdykėlės nešaudė į V. Buivį. O po to byla buvo sustabdyta. Našlė po kabinetus ir įtariamųjų namus lakstė su diktofonais užantyje, tačiau taip pat nedaug ką išsiaiškino.
Iškentusi patį sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį bei nepriteklius, šiandien R. Buivienė atsistojusi ant kojų. Šiauliuose ji atidaro jau antrą audinių parduotuvę, Palangoje poilsiautojams nuomoja kelis kambarius, užaugino sūnus Vladą (23 m.) ir Gediminą (22 m.). Ji ir toliau gyvena viltimi kada nors sužinoti vyro žmogžudystės užsakovo pavardę.
