Guanachnato mieste galima pamatyti ne tik "bučinių skersgatvį", bet ir daugiau įdomybių. Pats miestas, išvertus iš indėnų kalbos, reiškia "Varlių prieglaudą kalnuose", tačiau nė vienos varlės neteko nei matyti, nei girdėti, nes jų tikriausiai čia ir nėra. Kadaise per miestą tekėjusi upė teka ir dabar, tik ji "sukišta" į didžiulį vamzdį, o buvusi upės vaga paversta požemine gatve. Taigi nei uodams, nei varlėms vietos nebeliko. Užtat išliko viduramžiais statyti namai. Miestas ir garsus tuo, kad jame nėra šiuolaikinių pastatų. Guanachnatą pastatė ispanų konkistadorai, siekdami, kad jis būtų panašus į Toledo miestą Ispanijoje. Pastatė gražesnį. Tad kai UNESCO miestą paskelbė žmonijos kultūros paveldu, vietinė valdžia uždraudė bet kokias statybas. Gatvėse nėra ne tik įprastų Lotynų Amerikai reklaminių skydų, bet ir šviesoforų. Miestą garsina Valensijanos katedra (Meksikos baroko stebuklas), San Diego bažnyčia, o labiausiai - įžymus ne tik šalyje, bet ir pasaulyje dailininkas Diegas Riviera. Juk ne veltui sakoma, kad kas buvo Meksikoje, bet nematė Diego Rivieros ir Davido Alfaro Sikeiro dailės darbų, tas nesusipažinęs su šalies menu. Tie dailininkai mums buvo žinomi ir sovietmečiu, nes jie, anot sovietų dailėtyrininkų, "kūrė revoliucinį meną, skatinantį liaudį klasinei kovai". Kai pamatai pats, gali pasakyti ir paprasčiau: jie kūrė freskas, atspindinčias krašto istoriją. O 1910 - 1917 metais Meksikoje buvo revoliucija, kovojo darbininkai ir valstiečiai, tad tai ir nutapė dailininkai. Kiti jų darbai - irgi iš šalies istorijos. Jie atspindi indėnų gyvenimą, kovas. Savo freskas dailininkai dažniausiai tapė ant sienų. Ir dabar Nacionalinių rūmų, universiteto bibliotekos, ligoninių ir kitų žymesnių pastatų sienas puošia šių dailininkų freskos. Beje, D. Riviera ir gimė Guanachnate. Čia jis nuo trejų metų pradėjo piešti. Dabar triaukščiame namelyje, kur gimė dailininkas, įrengtas muziejus. Jei būtų gyvas pats dailininkas, kažin ar būtų tuo patenkintas, nes su šiuo miestu jį sieja nemalonūs prisiminimai. Pasakojama, kad jei kas nors Rivierai pasiūlydavo apsilankyti Guanachnate, jis atsisakydavo sakydamas, kad yra pasaulio pilietis. Kai Diegui buvo tik šešeri, tėvas dėl politinių pažiūrų buvo priverstas palikti miestą. Vėliau, jau jaunuolį, jį buvo nuspręsta pasiųsti mokytis į Europą, bet stipendiją turėjo mokėti miestas, kuriame Diegas gimė. Tačiau Guanachnato gubernatorius atsisakė tai padaryti. Išgelbėjo Verakruso gubernatorius T. Diesas, įžvelgęs jaunuolio darbuose didelio meistro ranką. Vėliau D. Riviera lankėsi gimtajame mieste. Ne dėl to, kad pasigirtų gubernatoriui apie savo šlovę, bet dienų dienom pradingdavo sidabro kasyklose ir piešė. Vėliau tie piešiniai ir tapo freskomis ant sienų. Neatsitiktinai kaip tik meksikiečiai yra tapymo ant sienų pradininkai. Jų ainiai - indėnai, actekai, majai - irgi tapė ant šventyklų, piramidžių, didesnių pastatų sienų.
Atgimsta ir kiti protėvių amatai. Meksika jau pralenkė visas Lotynų Amerikos šalis kasmet ją aplankančių turistų skaičiumi. Turistai visada nori ką nors parsivežti, kad prisimintų tą šalį, kurioje lankėsi. Toks audringas turizmo vystymasis didina audėjų, puodžių, juvelyrų ir kitų amatininkų dirbinių paklausą. Įvairi ir išmoninga meksikiečių keramika: žuvų, paukščių, žvėrių ir žmonių galvų formos indai, papuošti ryškiais ornamentais ir piešiniais. Labai gražūs puodžių darbai iš juodojo molio su metalo atspalviu.
Vėl sėdame į autobusą ir važiuojame per Jukatano džiungles. Miškai ir krūmai pusiasalį dengia kaip kilimas. Nors atrodo, kad tokiame karštyje sunku išgyventi, o į džiungles per tankumą neįmanoma įlįsti, bet gidas pasakoja, kad ten gausu pumų, jaguarų, raudonųjų elnių, taip pat gyvačių ir skorpionų. Matėme ir flamingų, ir labai spalvingų papūgų. Autobusas šiuolaikinis, ekipažas - irgi. Važiuoja gidas, palydovas ir vairuotojas. Visi trys stengiasi kaip įmanydami - nuolat vaišina kava, gaiviaisiais gėrimais ir pas mus žinomu meksikietišku "Coronos" alumi, siūlo pyragaičių ir vaisių. Įtikti gal ir nelengva, nes keliautojų kolektyvas internacionalinis. Kaip visada, daugumą sudaro amerikiečiai ir kanadiečiai, bet važiuoja ir porelės iš Puerto Riko, Venesuelos, Argentinos, Brazilijos. Iš Europos - tik mes ir du ispanai. Aišku, apie Lietuvą žino tik ispanai. Kitiems tai, kas už vandenyno, - tamsus miškas. Tiesa, gidas žino, kad Europoje yra Rusija, net žino du rusiškus žodžius: "glasnost" ir "perestroika". Galim pasiguosti tik tuo, kad nuo šiol tie trisdešimt, kurie važiavo su mumis, jau žinos, kad pasaulyje yra ne tik Atlanto vandenynas, bet ir Baltijos jūra, o prie jos glaudžiasi Lietuva. Užbėgant įvykiams už akių galime pasakyti, kad ekipažas stengėsi ne veltui. Jau po ekskursijų kiekvienas, dėkodamas už malonią kelionę, į sombrero įmetė ir po vieną kitą dolerį. Žinant meksikiečių pragyvenimo lygį, jiems tai buvo tikrai nemaži pinigai.
O važiavome mes į Čičen Icą. Tai buvęs Jukatano kultūros centras ir majų sostinė. Meksika - tai Amerikos žemyno Egiptas. Čia irgi daugybė piramidžių. Čičen Icoje mus veda prie Kukulkano piramidės ir pasakoja apie tai, kad majai buvo puikūs statybininkai, astronomai, matematikai, taip pat skulptoriai ir dailininkai. Ir dar ne viskas - jie gydė ligas, o turėdami laiko tarp akmenų varinėjo kaučiukinį kamuolį. O štai dėl kokių priežasčių keletas šimtmečių prieš išsikeliant į Amerikos krantą europiečiams visa tai sunyko, niekas nežino iki šiol. Apie aborigenų architektų ir kitų amatininkų darbus byloja archeologiniai kasinėjimai, išlikusios šventyklos, piramidės. Žiūrint į jas kyla labai daug klausimų: kodėl Egipto ir Meksikos piramidės, ornamentai, keramika, obeliskai panašūs? Galų gale abiejose šalyse, kurias skyrė vandenynas, buvo ypatinga žynių kasta, Saulės kultas, panaši laiko skaičiavimo sistema ir net vienodas egiptiečių bei majų mirusiųjų balzamavimas. Kryžius ir indėnams simbolizavęs amžinąjį gyvenimą ir prisikėlimą. Legendose sakoma, kad prikaltas prie kryžiaus mirė žmogus, kuris buvo didingesnis už saulę. Panašūs padavimai apie žmogų dievą, kurį pagimdžiusi nekalta mergelė ir kuris daręs stebuklus - gydęs luošus ir aklus. Panašiai aprašomas ir pasaulinis tvanas. Tik actekai mums įprastą Nojų vadina Natu. Natas apie nelaimę buvo iš anksto įspėtas, jis pasigamino kiparisinį laivą, o apie tvano pabaigą jam, kaip ir Nojui, pranešė balandis. Latvių geografas Arturas Lielajis savo knygoje "Konkistadorai" yra aprašęs ir daugiau tokių keistų sutapimų. Pavyzdžiui, tiek Egipte, tiek Indijoje, tiek Meksikoje buvo penkios nelaimingos dienos, kai žmonės galėjo nesilaikyti įstatymų, apgaudinėti, negrąžinti skolų. Arba dar: majų ir Kambodžos khmerų šventyklos labai panašios. Galbūt tai liudija, kad dar iki Kolumbo su Amerikos žemyno gyventojais bendravo ir europiečiai, ir afrikiečiai, ir azijiečiai?
Egipto piramidėse buvo laidojami faraonai, piramidė buvo jo galybės paminklas. Meksikos piramidės kėlė į dangų šventyklas ir stiprino gyvųjų valdovų bei žynių galią, juos šlovino. Ir dabar stovint prie piramidės laipteliai taip vilioja užkopti į jos viršūnę, pasižvalgyti po Jukatano apylinkes. Ir kopia - seni ir jauni, pilvoti ir kuproti. Įveikti tuos šimtą laiptelių nėra lengva. Kepina saulė, neparankus laiptelių aukštis ir plotis. Dar sunkiau nulipti žemyn. Daugelis šliuožia keturiomis įsikabinę į specialiai pririštą lyną. Majams jo nereikėjo - Jukatano indėnai buvo gražiai nuaugę, liekni ir stiprūs žmonės.
"En Mechiko el pasado no pasa", - Meksikoje praeitis nepraeina. Taip sako patys meksikiečiai. Indėnų kultūros suklestėjimo periodas, ispanų konkistadorų antpuolis, kovos su amerikiečiais ir prancūzais, revoliucija - visi šie įvykiai paliko savo pėdsakus. Jų neapžiūrėsi nei per savaitę, nei per mėnesį. Kaip nesusipažinsi ir su šiuolaikiniu gyvenimu. Tad progai pasitaikius į šią šalį verta sugrįžti dar kartą.
