Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Nors į Baudžiamąjį kodeksą prieš kelerius metus įtrauktas straipsnis už prekybą žmonėmis, komisariatuose iškeltas tokio pobūdžio bylas galima suskaičiuoti ant pirštų, jos akivaizdžiai "stringa" teismuose, o dingstančių žmonių nuolat daugėja. Nežinia kur prapuolusiųjų sąrašuose, kaip ir anksčiau, dominuoja jaunos, gražiai atrodančios merginos. Kur jos apgaule ar prievarta išvežamos, kuo verčiamos užsiiminėti - irgi seniai niekam ne paslaptis. Deja, išvaikyti tarptautiniu mastu veikiantį "jaunystės turgų", kaip matyti, nėra lengva.
Iš namų išviliojo pažįstama mergina
Buvo pavakarys. Kelmės rajone gyvenanti Janina ruošėsi virti vakarienę. Tuo metu pas jos penkiolikmetę dukterį Dovilę užsuko pažįstama mergina - dvidešimtmetė Karolina. Ši dažnai apsilankydavo pas Janinos kaimynus - taip su Dovile ir susipažino.
Kaip pasirodė prie puodo stovėjusiai Janinai, Karolina buvo šiek tiek išgėrusi. Viešnia paprašė, kad Janina Dovilę trumpam išleistų - palydėti ją iki autobusų stotelės. Nekaip Karolina atrodė, į šalis svirinėjo - tegu palydi... Tačiau prasta nuojauta Janiną stumte nustūmė anoms dviem iš paskos. Ir štai vos Karolina su Dovile dingo už kalniuko, Janina išgirdo automobilio variklio ūžesį. Motina spėjo pamatyti, kaip Karolina pati įsėdo į mazdą, o Dovilę du jauni bernai sugriebė už rankų, jėga įstūmė į automobilį, ir mašina visu greičiu nuburzgino dulkėtu kaimo vieškeliu pagrindinio Kelmės kelio link!
Janina dar bandė automobilį pavyti, visu balsu šaukė "Dukrele, šok lauk!", bet veltui. Galiausiai stabtelėjo pailsusi moteris vidury laukų ir tik tada pajuto, kaip skaudžiai gelia pakirstas kojas.
Vos Janina pasiekė namus, sugriebė telefoną ir apie nepilnametės dukters pagrobimą verkte išverkė policijai.
Kelmės policijos komisariato kriminalinės paieškos pareigūnai bemat atsekė, kur yra merginas išvežęs automobilis. Deja, toje sodyboje nei Dovilės, nei Karolinos rasti nepavyko. Tiksliau sakant, prieš pareigūnams įžengiant į trobą, Karolina pakraigėje pasislėpė, paliepė tykiai tūnoti ir Dovilei. Vėliau abi jas tie patys bernai išsigabeno į Šiaulius - į vieno jų butą. Tačiau kai neliko jokių šansų dingti iš Paieškos skyriaus pareigūnų akiračio (kriminalistai greitai nustatė visų trijų jaunuolių asmenybes ir gyvenamąją vietą), kitą naktį, lygiai po paros, Dovilė buvo tuo pačiu automobiliu pavėžėta iki kaimo ir netoli namų paleista.
Mergaitė ne iškart pravėrė trobos duris - bijojo. Laukė, kol užges lange šviesa, tai yra kol tėvai suguls. Tėvas prigėrė vaistų ir baigiantis pirmai nakties šiaip taip užsnūdo, o motina ir toliau laistė pagalvę sūriomis ašaromis ir vos ne kas dešimt minučių liūdnai atsakinėjo į susirūpinusių giminaičių skambučius... Moteris girdėjo kiekvieną šuniuko grandinės skambtelėjimą, kiekvieną bildesį ar stipresnį vėjo gūsį. Iš prigimties pesimistė, visas viltis beprarandanti Janina vienu metu jau ėmė svarstyti, kad dukra nužudyta, kad reikia pradėti ruoštis laidotuvėms - juk kiek daug jaunų mergaičių paskutiniu metu ištinka panašios tragedijos!
Tad kai Dovilė tylutėliai pravėrė duris ir įtipeno vidun, motina ne iškart patikėjo, jog jai nesivaidena - stvėrė dukrelę į glėbį ir rydama ašaras ilgai bučiavo, glaustė prie širdies...
Janina įsitikinusi: jei ji būtų nors kelias minutes uždelsusi, dėl dukters pagrobimo iškart nesikreipusi į policiją, viskas būtų galėję baigtis daug liūdniau. Juk tie nepažįstami bernai Dovilei esą patys prasitarė, neva jos motinėlė, pamišėlė, visą policiją ant kojų sukėlusi, daugiau atseit su "malalietkomis" neprasidėsią... Beje, Janina iš pareigūnų sakė girdėjusi, kad Karolina, toji, kur taikėsi Dovilei į drauges, jau seniai besiverčianti prostitucija, palaikanti ryšius su įtartinais Šiaulių tipais. Tai esą gal ir gavusi užsakymą surasti jauną gražią mergaitę pardavimui į užsienio viešnamius. Dar didesnę nuostabą Janinai sukėlė Karolinos motina. Kai Janina, ieškodama dukters, jai paskambino, ta atšovė: "Baisus čia daiktas - pasidulkins ir sugrįš. Ko keli bangas?"
Metus trunkančios dukters paieškos - be rezultatų
To paties rajono Pašiaušės kaime gyvenančių Irenos ir Jono Petreikių dvidešimtmetės dukters Kristinos paiešką rajono kriminalistai vykdo jau ilgiau nei metus, deja, kol kas - be rezultatų.
Vos išgirdusi, kokia tema norime kalbėtis, prapuolėlės motina Irena Petreikienė iškart puolė į ašaras.
- Kaip išvažiavo Kristutė pernai, birželio 8-ąją, į Šiaulius, taip jos daugiau akyse nemačiau, - kūkčiojo dėl didžiulių išgyvenimų anksčiau laiko suvargusi moteris. - Tada ji tik buvo baigusi profesinę mokyklą, gavusi diplomą ir sakėsi mieste pasiieškosianti darbo... Kad man, vienai šeimoje dirbančiai, būtų lengviau.
Irena Petreikienė dėl dukters dingimo ne iškart kreipėsi į policiją - tik po pusės metų! Moterį ilgai klaidino buvusi Kristinos draugė, su kuria dukra kaip tik ir išvyko ieškoti darbo. Ji vis melavo, neva Kristina įsidarbinusi Kaune, vėliau - kad Vilniuje. Ir kad tuoj pasirodysianti. Veltui motina laukdavo kiekvieno pro kaimą pravažiuojančio maršrutinio autobuso, veltui akimis nulydėdavo lengvąjį automobilį - dukters nesulaukė iki šiol...
Petreikiai įtaria, kad jų dukra buvo prievarta arba apgaule išvežta į užsienį ir parduota. Tačiau kur jos ieškoti, niekas nežino. Būtų daugiau pinigų, Petreikiai nusamdytų privačius seklius, tačiau iš kur tų pinigėlių kaime paimti, kai šeimoje dirba tik viena Irena, kai reikia išlaikyti invalidą vyrą ir paauglį sūnų?
Po kurio laiko paaiškėjo, kad toji Kristinos draugė ir pati tai išvažiuoja į Vokietiją, tai vėl grįžta Lietuvon. Aišku, ten uždarbiauja. Tačiau, kaip neslepia net tėvai, tikrai ne vaikams niūniuoja... Ir gražiuoju Petreikiai Sandrą kvotė, ir piktuoju - tyli kaip žemė.
Vos prieš keletą dienų Kristinos Petreikytės paieškos bylą tiriantys pareigūnai gavo žinią, jog mergina dar pernai, liepos 27-ąją, kirto Nidos pasienio kontrolės punktą. Remiantis šia informacija artimiausiu metu turėtų būti paskelbta K. Petreikytės tarptautinė paieška (kol nenustatoma, kad asmuo tikrai išvyko iš Lietuvos, tokia paieška neskelbiama). Deja, tai menka paguoda - dingusios merginos paieška užsienyje gali trukti ne mėnesį ir ne du, neaišku, ar apskritai ją pavyks surasti.
- Dukters greičiausiai jau nėra gyvos, - vėl įsiverkė Irena Petreikienė. - Per tiek laiko ji tikrai būtų pranešusi, kad gyva, sveika - juk žino, kad dėl to visi neturime ramumos.
Liūdinti motina sakė ne kartą sapnavusi prapuolusią dukrelę, ir visąlaik - tik blogai. Labiausiai mintis sujaukė sapnas, per kurį Kristina motinos teiravosi, kodėl ši jai paruošusi tokį mažą karstą.
Kristina, pasak motinos, buvo drąsi, nelinkusi nusileisti, tai, matyt, ir pasipriešino mėginusiesiems ją parduoti. Tokie juk nesiterlioja - kulką į galvą, ir bėdos neliko. Dabar žinok, žmogau, kur tų kaulelių ieškoti. Nei gražiai palaidoti, nei kapą apraudoti...
Kristinos dingimas - ne pirmoji nelaimė Petreikių šeimoje. Prieš penketą metų Kristinos tėvą Joną Petreikį sumušė kaimynas. Po žiauraus išpuolio nelaimingasis ilgai gulėjo Kauno klinikose, vėliau buvo pripažintas invalidu. Tačiau nelaimės kaltininkas bausmės išvengė - pasak I. Petreikienės, pasisamdė gudrų advokatą, o tas bylos nagrinėjimą tempė tol, kol suėjo senatis. Tiek kartų reikėjo važinėti į tardymą, į teismo posėdžius - ir viskas nuėjo šuniui ant uodegos, niekas nekompensavo išlaidų...
