Į vieną mokyklą turėjo atvykti svečių iš užsienio. Mokykla, suprantama, tam kruopščiai pasiruošė, išsivalė, išsiblizgino. Koridoriai mirgėte mirgėjo piešiniais ir plakatais, kuriuose įvairiomis užsienio kalbomis buvo užrašyta "Pasauliui - taika!", "Karui - ne!" ir t. t. Viskas būtų buvę gerai, bet šalia visų angliškų, vokiškų, rusiškų ir prancūziškų užrašų labai norėjosi lozungo, užrašyto kiek egzotiškesne, pavyzdžiui, japonų kalba. Užduotis atrodė neišsprendžiama, kol vienas gudruolis pasiūlė: "Imkim ir pripieškim bet kokių hieroglifų - vis tiek niekas nesupras". Kaip tarė, taip padarė. Kažkas kažkur surado kažkokią instrukciją japonų kalba ir perpiešė ten rastus hieroglifus.
Kitas rytas. Autobusas atveža svečių delegaciją. Mokiniai, direktorius, mokytojai sutinka atvykusiuosius. Iškilmingos kalbos, gėlės ir visa kita, kaip pridera. Viskas būtų buvę gerai, tik sutinkantieji pastebėjo, jog tarp svečių esama ir japonų. Kai delegacija vaikščiojo koridoriais, visi buvo patenkinti, anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis užrašyti lozungai visus džiugino. O štai japonai staiga pradeda nepaliaujamai kvatotis...
Tik vėliau paaiškėjo, jog perpiešti hieroglifai išvertus iš japonų kalbos reiškė: "Prieš vartojimą suplakti" arba "Atsargiai išimkite iš dėžutės"...
