Šių metų liepos 7 dieną vienoje Kazlų Rūdos miesto (Marijampolės apskr.) pastogėje vyko persikraustymo darbai: Vladimiras Jakštaitis (35 m.) su trimis bendradarbiais gabeno savo ir sugyventinės Remigijos mantą, nes anksčiau jiedu gyveno kaimyniniame Vilkaviškio rajone. Tuo metu Remigijos namuose nebuvo - prekybos centre dirbusi moteris turėjo ten užtrukti iki vidurnakčio. Kartu su Vladimiru ir jo pagalbininkais naujajame bute buvo sugyventinės mažametis sūnus Remigijus (9 m.) ir vyresnė duktė Gita (17 m.).
Vakarop nutarę baigti darbus vyrai susėdo aplaistyti dienos sėkmę. Vienam svečiui išėjus į parduotuvę parsinešti svaigalų, Vladimirui šovė į galvą mintis pasikalbėti su sugyventinės sūnumi Remigijum ir paauklėti jį neva dėl mobiliojo telefono vagystės. Alaus gėręs vyras nusitempė mažametį į kitą kambarį, kad nekristų pagalbininkams į akis, ir atsineštu elektros laidu berniuką pradėjo mušti per nugarą, sėdmenis, kojas. Išsigandęs vaikas, mėgindamas išvengti smūgių, pradėjo šokinėti per daiktų ryšulius, tačiau nugriuvo ant jų ir raičiojosi, muistėsi, verkė. Vladimiras trenkė tvirtu vyrišku delnu Remigijui per veidą ir užkliudė akį. Vaikas pradėjo šauktis svečių pagalbos: "Dėdės, gelbėkit!" Iš dviejų kitame kambaryje buvusių vyrų vienas pravėrė kambario, iš kur sklido triukšmas, duris ir draugiškai paragino Vladimirą baigt mušti vaiką. Sudrausmintas vyras savo egzekuciją baigė spyriu mažamečiui į krūtinę ir, liepęs nusiprausti veidą, paliko verkiantį Remigijų vieną. Tuo metu brolio kančios negalėjo matyti Gita, nes buvo išėjusi į kiemą. Vėliau ji broliuką guodė - kuo nors daugiau padėti negalėjo.
Kol Remigijos vaikai išgyveno dramą, kitame kambaryje buvęs Vladimiras su savo svečiais gėrė. Kai šie išėjo, Vladimiras pamatė, kad sumuštas Remigijaus paakys labai smarkiai pakraujavęs, išsipūtęs, todėl nutarė kiek paslėpti iš karto pastebimą mušimo žymę. Nors įskaudintas ir sužalotas vaikas priešinosi, Vladimiras atsinešė turėtą vienkartinį švirkštą ir juo, būdamas ne medikas, ištraukė Remigijui prie akies, po oda, susikaupusį kraują...
Atlikęs "operaciją" Vladimiras, kaip tvarkingas gyvenimo draugas, prieš vidurnaktį išėjo pasitikti darbą baigusios Remigijos. Jis buvo gerokai apgirtęs. Einant namo vyras savo moteriai iškart pasakė "užbaudęs vaiką". Namuose Remigija apžiūrėjo sumuštą sūnų ir labai išsigando, bet niekur nesikreipė. Ji užpyko ant sugyventinio, tačiau iškart aiškintis su juo nenorėjo, nes ir bijojo, ir žinojo, kad su girtu nebus jokios rimtos kalbos. (Teisme tapo žinoma, kad Vladimiras namuose būdavo agresyvus, žiaurus, ne kartą buvo diržu auklėjęs Remigijų, stumdęs jį.)
Vis dėlto skriaudikas Vladimiras neišvengė akistatos su Temide. Anksčiau niekada neteistas ir tik teigiamai charakterizuotas vyras, priverstas sėstis ant teisiamųjų suolo, buvo pripažintas esąs kaltas - perlenkęs lazdą, kai su mažamečiu sprendęs problemą. Įžūliai bei nepadoriai atrodė ir jo "medicininė" pagalba sumuštam vaikui - paakio "operacija". Teismas paskyrė V. Jakštaičiui, UAB "Vilniaus universalių metalo konstrukcijų gamykla" darbuotojui, vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, bet jos vykdymą atidėjo dvejiems metams. Tiek laiko nuteistasis bus priverstas gyventi dorai. Jeigu vyras padarys naują nusikaltimą ar pažeis viešąją tvarką, jis bus iš karto siunčiamas atlikti bausmę. Nuosprendį paskelbęs Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjas Nerijus Brinevičius priminė Vladimirui, kad jo problemos kylančios per alkoholį, todėl verta susiturėti, ir įpareigojo neišvykti iš namų daugiau nei septynių parų laikotarpiui, prieš tai nepranešus atitinkamiems pareigūnams. Beje, V. Jakštaičio kasdienybė, tarsi būnant po padidinamuoju stiklu, slinks toliau nuo buvusios sugyventinės šeimos, nes po skandalu virtusio konflikto pora netrukus pasuko skirtingais keliais. Remigija dabar išvykusi padirbėti į užsienį, o motinos buvusio draugo skriaustas Remigijus gyvena su močiute, lanko trečiąją klasę.
