Tai įvyksta pačiu netinkamiausiu momentu. Puikų energingą žmogų užplūsta nuovargis, aplinkiniai jį erzina, mintys apie darbą sukelia galvos skausmą, šleikštulį. Paprastai apie tokį žmogų sakoma, kad jam pakriko nervai. O psichologas nustato diagnozę: emocinio perdegimo sindromas.
Emocinio perdegimo sindromas - pavojingiausia dirbančiųjų su žmonėmis (pedagogų, vadybininkų, verslininkų, politikų ir pan.) liga. Šis sindromas išsivysto palaipsniui, jo yra trys stadijos.
Pirmoji stadija - jausmai nuslopsta, dingsta gyvenimo džiaugsmas, į viską žiūrima tarsi per tamsius stiklus. Net mėgstamiausias valgis atrodo beskonis. Grįžus namo dažniausiai norima pasakyti: "Nelįskite prie manęs, palikite ramybėje!"
Jei nebus imtasi priemonių, prasidės antroji stadija. Jos pagrindinis požymis - dirgina viskas, su kuo dažnai bendraujama (namiškiai, klientai, kolegos). Iš pradžių žmogus susilaiko ir tik paburba jų adresu. Tačiau vidinė įtampa auga ir galop prasiveržia niekuo dėtiems žmonėms ant galvų. Po tokio protrūkio žmogų apima nepakeliama gėda ir kaltės jausmas, tačiau jis nesupranta savo dirglumo priežasties.
Trečioji stadija - visiškas krachas. Prarandamos profesinės vertybės, atsiranda savotiškas nieko nepaisymas, ciniški santykiai su žmonėmis, atrodo, kad viduje kažkas degtų. Iš įpročio žmogus dar išlaiko išorinį respektabilumą, bet įsižiūrėjus galima pastebėti jo tuščią žvilgsnį ir suvaržytus judesius. Emocinio perdegimo sindromo apimtam žmogui tampa nesvarbūs kiti žmonės, mėgtas darbas ir jis pats. Intensyviai ir nuolat bendraujant jį gali pradėti pykinti, imti skaudėti galvą, o po darbo apimti apatija, varginti nemiga. Vieniems pasidaro bjaurus maistas, antri kaip tik visą laiką ką nors kramto, treti šalina įtampą svaigindamiesi, ketvirti mėgina atsipalaiduoti kazino, bet pagerėjimo - jokio.
Psichologai mano: kad netaptum šio sindromo auka, turi visų pirma tinkamai elgtis pats su savimi, kitais žmonėmis ir savo darbu. Dažniausiai emociškai perdega žmonės, besilaikantys šių paplitusių taisyklių: "Reikia gyventi dėl žmonių", "Jei ne aš, tai kas kitas?", "Aš visiems turiu būti geras", "Darbas svarbiau už viską".
"Reikia gyventi dėl žmonių"
Pagrindinė šios taisyklės idėja - žmogus turi aukotis dėl kitų. Tokie žmonės atsisako savo interesų, negali pasirodyti esą silpni, prašyti pagalbos. Jie tarsi uždraudžia sau paprastus jausmus. Jie negali paprasčiausiai mylėti ar tiesiog turėti darbą. Jų meilė - didžiausia aistra, o darbe - tik dideli pasiekimai. Nuo tokios įtampos nesunku perdegti.
Besilaikantieji šios taisyklės giliai širdy mano esą patys geriausi ir niekuomet niekuo nepasitiki. Jų sielai labai trūksta švelnumo, rūpestingumo, meilės, bet kam nors tai pasisakyti ir net pripažinti pačiam sau - ne pagal jėgas.
Patarimai:
1. Atminkite, kad jūs - ne monumentas, o gyvas žmogus, taigi turite teisę pasirūpinti ir savimi. Pradėkite nuo štai ko: atskirkite darbo ir asmeninio gyvenimo laiką ir niekuomet jo nepainiokite.
2. Darbe tiksliai nusibrėžkite, už ką atsakingas jūs, o už ką - kolegos. Didžiuokitės, kad gerai vykdote savo nors ir nedideles pareigas.
3. Jums labiausiai reikia artimųjų palaikymo. Įsileiskite į savo gyvenimą kelis patikimus žmones, kurie su jumis nesusiję darbo reikalais. Pasakykite sau: su šiais žmonėmis aš dalinsiuosi jausmais, juokausiu, o jei prireiks, paprašysiu pagalbos.
"Jei ne aš, tai kas kitas?"
Toks žmogus jaučiasi esąs savo kailyje tik kai ką nors gelbsti, kam nors padeda. Jie padeda profesionaliai, tad dažniausiai pasirenka pedagogo, medicinos, socialinio darbuotojo specialybę. Kiti padeda "visuomeniniais pagrindais": būtinai turi galybę nevykėlių pažįstamų, nelaimingų draugų, alkoholiką sutuoktinį... Tokie žmonės sugeba savo rūpestingumu ir patarimais įkyrėti iki gyvo kaulo. Bet įsigilinus pasirodo, kad "skęstančiųjų gelbėjimas" tokiems žmonėms - vienintelis prieinamas būdas, kad pasijustų esą reikalingi.
Patarimai:
1. Įsisąmoninkite kartą ir visiems laikams: jei gyvenate tik dėl kitų, rizikuojate prarasti savo gyvenimą.
2. Jei jūs - "profesionalus gelbėtojas", laikykitės taisyklės, kad rūpinsitės žmonėmis tik darbe.
3. Geriausias būdas padėti žmogui - padėti jam suprasti, kad jis savo problemas gali išspręsti savanaudiškai. Pamėginkite elgtis būtent taip ir neužsikraukite svetimų rūpesčių.
4. Kaskart, kai norėsite ką nors išgelbėti, užduokite sau du klausimus: "Ar tai tikrai būtina?", "O gal jis susidoros pats?"
"Turiu būti visiems geras"
Besilaikantieji šios taisyklės minkšti, prie visiškai visų pritampantys ir tarsi kituose ištirpstantys. Jiems sunku arba visai neįmanoma kam nors ko nors paprašius pasakyti "ne". Aplinkiniai tuo naudojasi, o toks žmogus greitai viduje perdega.
Patarimai:
1. Geriausiai matomoje vietoje pasikabinkite užrašą: "Tu negali visiems būti geras".
2. Gerai žinokite ne tik savo pareigas, bet ir teises. Atminkite: turite teisę būti pats savimi ir paisyti savo interesų, kalbėti ir būti išgirstas ir t. t.
3. Išmokite pasakyti "Ne!" nejausdamas jokios kaltės. Jei tai nesiseka ištarti pačiam, apsilankykite pas psichologą.
4. Nebijokite, kad kas nors ant jūsų supyks. Pyksta tas, kuriam tai naudinga. Tokiu būdu žmogus jumis manipuliuoja.
"Darbas svarbiau už viską"
Besilaikantieji šios taisyklės sau kartelę kelia vis aukščiau ir aukščiau. Ką nors pasiekę negali sustoti, apsidairyti, pasidžiaugti, o be atokvėpio šturmuoja vis didesnes aukštumas. Darboholikai labai rimtai žiūri į darbą ir yra įsitikinę, kad jo niekas kitas taip gerai neatliks. Ypatingas požymis: tokie žmonės užtrunka biure ir bijo eiti atostogų, o išėję nežino kuo užsiimti.
Patarimai:
1. Atminkite, kad turite teisę į laisvalaikį.
2. Išeidami iš darbo ne tik užgesinkite šviesą, bet ir palikite visus popierius ir mintis.
3. Grįžęs namo tuoj pat lįskite po dušu ir persirenkite. Taip psichologiškai atskirsite dvi skirtingas gyvenimo sferas - darbą ir poilsį.
4. Susiraskite pomėgių ir griežtai laikykitės užsibrėžto (pavyzdžiui, šeštadieniais - būtinai į kiną ar teatrą).
5. Jei jūs moteris, išeidama iš biuro pasikvepinkite lengvesniais nei įprasta kvepalais, kad praskaidrėtų nuotaika.
