Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Juostaviečių kaimo (Biržų raj.) gyventoja Janina Vileišienė vasarą keliasi labai anksti - vos patekėjus saulei. Moteris iškart čiumpa kibirus, sėda ant dviračio ir skuba į ganyklas melžti trijų karvių. Vieną rytą grįždama namo, ji pakelėje pamatė verkšlenantį mažą vaiką. Mažylis rankytėse laikė naktinį puoduką. Gerokai suglumusi (buvo sunku suvokti, kaip tokiu ankstyvu paros metu čionai atsirado mažylis), J. Vileišienė jį pradėjo kalbinti ir pasiūlė sėstis ant dviračio. Berniukas net nebandė spyriotis ir klusniai priėjo prie nepažįstamos tetos. Iš pradžių moteris pamanė, jog tai kaime gerai žinomų - nuolat girtaujančių ir savo atžalomis nesirūpinančių sutuoktinių jaunėlis sūnus, kurį ji dažnai parveždavo į kaimą paliktą likimo valiai ir niekam nerūpimą, tačiau pamačiusi švarius ir tvarkingus drabužėlius bei dailias basutes, J. Vileišienė suprato, kad tai ne tas vaikelis, apie kurį galvoja. Kadangi mažasis keleivis iš rankų nepaleido naktipuodžio ir negalėjo stipriai abiemis rankomis įsikibti į dviračio sėdynę, moteris pati ant savo nepakeičiamos transporto priemonės nesėdo, o jį vedėsi. Pasiekus pieninę (Janina iš ganyklų tiesiai čia veždavo pieną), ten susirinkę moterys ėmė džiaugsmingai šaukti, jog atsirado vaikas. Janinai toks klegesys pasirodė keistas, tačiau tuoj pat ji sužinogo, jog iš pakelės atgabento mažylio artimieji bei kaimynai jo ieškojo visą naktį.
Mažasis keliautojas - dvejų metukų ir trejų mėnesių Vilimantas M., visą naktį praleidęs laukuose, nebuvo labai išvargęs - tiktai rasa (o gal netoliese buvusio tvenkinio vanduo) sudrėkino jo drabužėlius, vabalai sukandžiojo rankas ir kojas. Jis sakė naktį miegojęs žolėje ir ieškojęs tėvelio bei mamos. Tuo tarpu žinia, jog atirado sūnus bei anūkas - buvo pati džiugiausia Vilimanto tėveliams ir seneliams.
Vilimantas iš močiutės Birutės D. kiemo dingo vakare apie pusę devintos. Vos prieš pusvalandį iš Biržų buvo atvykusi mažylio mama, kuri jam atvežė naktinį puoduką. Vyrukas kažko užsirūstino, griebė jam priklausiusį daiktą ir išėjo į kiemą. Po kiek laiko močiutė išėjo į lauką anūkėlį pakviesti vakarienės, tačiau jo niekur nesimatė. Sukrutę namiškiai ėmė tuoj pat visur ieškoti pradingėlio - išbraidė pievas ir laukus, gerai apžiūrėjo visus pašalius, melioracijos griovį, tačiau jokių ženklų, jog kažkur galėjo pasislėpti ar paklysti mažasis Vilimantas - nesimatė. Visi žinojo, jog jis dingo su puoduku, todėl vylėsi pirmiausia surasti bent šį daiktą - paskui jau ir jo šeimininką. Deja, paieškos buvo bevaisės, nors į be mažylio mamos ir senelių, į jas įsitraukė ir artimiausi kaimynai. Galima tik įsivaizduoti, kokios mintys tuo metu pynėsi ieškotojų akyse. Jie negalėjo pamiršti visai neseniai Deglėnų kaime (Pasvalio raj.) įvykusios nelaimės, kuomet staiga pradingę ir vcisą naktį ieškoti net kruti mažamečiai vaikai auštant rytui buvo surasti uždusę skrynioje. Artėjant vidurnakčiui vis dėlto buvo nuspręsta kreiptis pagalbos į policiją. Biržų rajono PK pareigūnai į tai sureagavo labai rimtai ir tuoj pat atvykę į Juostaviečius iškart įsitraukė į pradingėlio apiešką. Deja, bet kokios pastangos buvo bevaisės. Mažojo Vilimanto močiutė Birutė D. vėliau pasakojo, jog policininkai buvo labai nuoširdūs, vienas iš jų elgėsi lyg psichologas - ramino artimuosius, tikino, jog vaikai gali nueiti gana toli... Apie antrą valandą nakties policininkai nusprendė pagalbon pasitelkti pėdsekį šunį. Jie greitai susisiekė su Panevėžiu ir žadėdami grįžti po poros valandų - išvyko. Birutė D. sakė neturėjusi didelės vilties, jog pareigūnai sugrįš, tačiau jie pasirodė kaip ir buvo žadėję. Deja, pėdsekys mažylio pėdsakų neaptiko. Pagaliau išaušęs rytas išvargusiems ieškotojams atnešė gerą žinią - mažasis Vilimantukas atsirado. Jis gyvas ir sveikas.
Po šio laimingai pasibaigusio įvykio Birutė D. neliko skolinga anūkėlį suradusiai J. Vileišienei - atnešė butelį ir saldainių. Nors Janina spyriojosi ir tikino, jog nieko ypatingo nepadarė, todėl ir nenorėjo priimti dovanų, tačiau Vilimanto močiutė manė kitaip. Ji sakė, jog vėliau paaiškėjo, kad ne vienas juostavietiškis matė kaimo keliu žygiuojantį anūkėlį, tačiau niekam neparūpo sustabdyti mažylį arba bent pasidomėti, kur jis eina, kas jo tėveliai... Ne itin noriai su žurnaliste bendravusi Birutė D. vis dėlto paprašė nuoširdžiai padėkoti Biržų policijos pareigūnams tą naktį atiliepusiems į nelaimės šauksmą bei artimiausiems kaimynams - V., V. Gečams, V., V. Kučinskams, A. , E. Kavaliauskams, kurie įsijautė į svetimą nelaimę ir stengėsi kaip galėdami padėti... "Tai dar kartą patvirtino, jog su kaimynais reikia gyventi gražiai," - galutinę išvadą pateikė daug išgyvenimų patyrusi močiutė...
