Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nors sakoma, jog žaizdas geriausiai gydo laikas, tačiau Norkiškės kaimo (Tauragės r.) gyventoja 39 metų Angelė Gerulienė su tuo negali sutikti. Skaudžios nelaimės prislėgta moteris tikina, jog kuo toliau, tuo sunkiau susitaikyti su vyro netektimi. Prieš keletą savaičių trejais metais vyresnis sutuoktinis Algimantas po incidento su policininkais be vyriškos globos paliko dvi moteris - žmoną bei aštuoniolikmetę dukrą. Algimantas iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Tokio netikėto ir šiurpaus pasirinkimo nelaukė niekas - nei žmona, nei kiti artimieji, nei visas kaimas... Niekas neabejoja, jog žengti šį žingsnį vyriškį pastūmėjo baimė prarasti būstą - už Kelių eismo taisyklių pažeidimus jam grėsė kelių tūkstančių litų bauda, kurios nesumokėjus namuose galėjo apsilankyti antstoliai...
Nesėkminga kelionė į ganyklą
Šios tragiškos istorijos pradžia galima laikyti rugsėjo 28-osios, ramaus sekmadienio, pavakarę. Tądien Angelė Gerulienė buvo išvykusi ir nors žadėjo grįžusi namo pati pasimelžti karves, nelaukdama mamos dukra su tėvu išvažiavo į ganyklą. Prie ne pirmos jaunystės šeimos automobilio vairo Algimantas sėdo po ilgos pertraukos. Grįžtant namo kaimo keliuko posūkyje staiga netikėtai išdygę policijos pareigūnai davė ženklą sustoti. Vyriškis važiavo neįsijungęs šviesų - tai ir buvo pirmoji priežastis, patraukusi pareigūnų dėmesį. Tą vakarą A. Gerulis negalėjo pateikti vairuotojo pažymėjimo. Kaip paaiškės vėliau, teisę vairuoti automobilį jis prarado dar 1986-aisiais, kuomet, Angelės Gerulienės teigimu, į supirkimo punktą gabendamas gyvulius sunkvežimio kėbule vežė ir keletą kaimo gyventojų. Tačiau praėjus dvejų metų laikotarpiui šio dokumento iš policijos komisariato vyras taip ir nepasiėmė. A. Gerulį sustabdžiusiems Skaudvilės nuovados pareigūnams kilo dar vienas įtarimas - ar tiktai vairuotojas ne girtas. Paliepę dukrai susirasti žmogų, kuris parvairuotų automobilį namo, jie Algimantą išsivežė į nuovadą. Vyriškis tą vakarą į alkotesterį pripūtė šiek tiek daugiau nei vieną promilę alkoholio. Be to, jis sužinojo, kad už visus pažeidimus jam gresia 3 000-5 000 litų bauda. Būtent ši žinia pražudė vyrą...
Net nebandė ieškoti išeities
Grįžęs iš nuovados Algimantas buvo nekalbus, vengė susitikimo su žmona. Galiausiai pastarosios paklaustas, kodėl važiavo į ganyklą, iš pradžių neatsakė nieko, o vėliau kelis kartus pakartojo taip nenorėjęs ten važiuoti... Suvokusi, jog su vyru nuoširdžiai pasikalbėti nepavyks, Angelė taip pat nutilo ir atsigulė miegoti. Naktį moteris buvo pabudusi keletą kartų ir vis svarstė, iš kur reikės gauti pinigų baudai sumokėti... Vyras tuo metu ramiai miegojo. Kitos dienos rytą A. Gerulienė pakirdo kaip paprastai - apie penktą valandą. Pamelžė karves, į supirkimo punktą nunešė pieną, galiausiai mokyklon išleido dukrą, tačiau jos visąlaik neapleido mintis apie šeimą užgriuvusį didžiulį nemalonumą. Galiausiai moteris ėmė raginti vyrą lipti iš lovos ir ką nors daryti - kad ir važiuoti į Tauragės policiją ir aiškintis, kokio dydžio baudą iš tikrųjų gali paskirti pareigūnai. Tačiau Algimantas buvo visiškai abejingas - paprašęs leisti paskutinį kartą ilgiau pamiegoti, jis tikino niekur nevažiuosiąs ir liepė žmonai taip pat nesivarginti. Vyras net keletą kartų pakartojo tą pačią frazę: "Nevark, nevažiuok, nieko nereikia..." Tai buvo pirmas ir paskutinis to ryto pokalbis. Vis dėlto Angelė nepaklausė - kartu su drauge nuvažiavusi į Tauragę, nuskubėjo tiesiai į Saugos eismo poskyrio vyresniojo inspektoriaus, pas kurį po kelių dienų turėjo prisistatyti ir pats A. Gerulis, kabinetą. Deja, pareigūnas tądien buvo išvykęs į sostinę. Nieko nesužinojusi moteris grįžo į namus, tačiau juos rado tuščius. Dukra buvo mokykloje, o kur ir ką veikė Algimantas, taip ir liko neaišku. Daugiau A. Gerulienė su savo vyru nesusitiko.
Gyvenimą baigė kilpoje
Sutuoktinio ieškojusi daugiau nei pusdienį, aplankiusi jo draugus bei pažįstamus, išnaršiusi visas patalpas bei išnagrinėjusi visas įmanomas ir neįmanomas situacijas, Angelė pagaliau sustojo prie tvarto durų. Jos buvo užrakintos iš vidaus. Moters kūną pervėrė baisi nuojauta, kuri netrukus pasitvirtino... Algimantas buvo rastas tvarte, pasikoręs.
Nulėmė baimė prarasti butą
A. Gerulienė pripažino, jog jos šeima iš tiesų vertėsi labai sunkiai. Vyro mirties dieną ji savo kišenėje neturėjo nė vieno lito... Tačiau sunkią valandą labai pagelbėjo mama, sesuo su šeima, kaimynai, dauguma kaimo gyventojų...
Materialinė šeimos padėtis pradėjo blogėti maždaug prieš 10 metų, kuomet, panaikinus žemės ūkio bendrovę, abu Geruliai neteko darbo. Nors jiedu įsiregistravo Darbo biržoje, pašalpų negaudavo. Dėl nuolatinių nepriteklių Algimantas skaudžiai išgyveno, buvo net pradėjęs dažniau išgėrinėti.
Našle tapusi moteris vis dėlto negali suvokti, kodėl jos vyras žengė tokį žingsnį, kodėl nepagalvojo, jog taip pasielgdamas savo žmoną bei dukrą (dabar jos svajonei studijuoti sociologiją nelemta išsipildyti) įstumia į dar didesnę neviltį, jas abi pasmerkia dar didesniems nepritekliams, kodėl nesusimąstė, jog artimiausiems žmonėms visa tai išgyventi bus beprotiškai sunku. Taip, Algimantas buvo labai jautrus, lėtas ir ramus žmogus, tačiau kartu ir gana silpnas. Angelė mano, jog vyrą į kapus nuvarė baimė prarasti butą. Sutuoktiniui buvo žinomas atvejis, kuomet vienos netoliese gyvenusios daugiavaikės šeimos iš nuosavo namo vos neišmetė antstoliai. Tiktai kaimo gyventojams paskolinus reikiamą sumą pinigų, šeima buvo palikta ramybėje. Matyt, vyriškis manė, jog ir jį patį gali ištikti panašus likimas. Ir neištvėrė... Moteris patikino, jog nė didžiausiam priešui nelinki išgyventi to, ką dabar tenka išgyventi jai ir dukrai...
Policininkas išgąsdino pažeidėją
Norkiškės kaimo gyventojai nemažai piktų žodžių išreiškė pareigūnų, kurie sulaikė Algimantą, atžvilgiu. Žmonės mano, jog nelaimėlį į mirties glėbį pastūmėjo neatsakingai nurodytas galimos baudos dydis... Tačiau Skaudvilės nuovados vyresnysis inspektorius Rolandas Liutkus patikino, jog pareigūnai privalo pasakyti žmogui, kokį pažeidimą jis padarė ir kokia už tai gresia atsakomybė. Pareigūno teigimu, inspektorius K. Baldauskas, tą vakarą sulaikęs bei apklausęs A. Gerulį ir pasakęs, kokia bauda jam gresia, dabar labai išgyvena, tačiau esą jis negalėjęs numanyti, kad viskas taip skaudžiai baigsis. R. Liutkus patikino, jog už padarytus pažeidimus A. Geruliui tikrai nebūtų buvusi paskirta tokia didelė bauda. Jam tiktai reikėjo atvykti į Tauragės eismo priežiūros sektorių ir paaiškinti, jog jis yra bedarbis, namuose - sunki materialinė padėtis, jog policijos seife iki šiol guli jo vairuotojo pažymėjimas, galbūt nurodyti kitas lengvinančias aplinkybes, galėjusias turėti įtakos galutiniam sprendimui.
Blogiausiu atveju - dar buvo galima prašyti paskirtą baudą sumažinti arba ją apskųsti teisėjui... Tokių patarimų A. Gerulis būtų galėjęs išgirsti ir iš paties Skaudvilės nuovados vadovo... Žodžiu, net ir pačiais sudėtingiausiais atvejais žmogus privalo ieškoti galimybių, kaip savo padėtį palengvinti.
Savižudis - bailys ir egoistas
Žinia, jog šiuo metu pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje, nedžiugina. Psichologų teigimu, dažniausiai žmonės savo gyvybės siūlą nutraukia kamuojami nepriteklių, depresijos, nepasitikėjimo savimi. Žinoma, kiekvienu atveju yra individualūs savižudybių motyvai, tačiau prieš žengiant tokį drastišką žingsnį pirmiausia reikėtų prisiminti, jog tai - pats lengviausias kelias, ir pagalvoti apie tai, kokius išgyvenimus dėl to patirs likę gyvi artimieji... Todėl visiškai nekeista, jog kartais sakoma, kad savižudis yra ne tik bailys, bet ir egoistas... Žmonės dažnai ryžtasi savižudybei ieškodami palengvėjimo, išsivadavimo iš slegiančio skausmo, tačiau nesuvokia, kad peržengę gyvybės ir mirties ribą, to palengvėjimo jau nebepajus... Dėl to psichologai pataria, jog atsidūrus labai sudėtingoje situacijoje pirmiausia reikia duoti sau bent truputį laiko viską apgalvoti. Juk jausmai ir poelgiai yra du skirtingi dalykai, o savižudybės krizė - laikina. Kita vertus (kaip šiame straipsnyje minimu atveju), žmogui gali atrodyti, jog jo nelaimės niekad nesibaigs. Deja, nereikėtų pamiršti, jog labai dažnai atsitinka priešingai... Visada reikia ieškoti sprendimų, o per tą laiką emocijos pasikeis savaime. Bet kuriuo atveju, pirmiausia žmogaus ryšį su gyvenimu privalo padėti išsaugoti jo artimieji, draugai, gal net bendradarbiai - visi tie, kurie būna šalia, kurie mato žmogaus išgyvenimus ir nujaučia gresiančią nelaimę. Kartais pakanka net menkiausio melo, bent kelių paguodos žodžių, na, galbūt kokių nors pažadų, kad juodas mirties šešėlis nuplauktų tolyn ir nesugrįžtų...
