Po šventų Kalėdų, netgi anksčiau - po lengvos Kūčių vakarienės - prasideda mėsiedas. Paršai nužviginti, mėsytė sukrauta į šaldiklius , išrūkyta, iščirškinta - tik valgyk ir džiaukis gyvenimu. Tačiau Sodietis Marmokas mėsiėdo labai nelaukia, nes per tą nors ir neilgą laiko tarpą jis be didesnių pastangų užsiaugina po dešimt kilogramų gyvo svorio. Taigi, eina Marmokas sodžiaus gatve ir pukši: - Fu, fu, fu... Oi... Na, ir šilta... Susitinka buvusį kolūkio veterinarą Tadą. O Tadas lieknas kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai dar pačios ieškojosi. - Pavydžiu tau, kaimyne, - pradėjo aimanuoti Marmokas. - Tu vis toks pat lieknas. Kaip ta smilga galulaukėj. Bene žinai kokį lieknėjimo receptą? Tiesa, aš jų daug per savo gyvenimą išbandžiau, bet nė vienas netiko... Buvęs veterinaras Tadas pasikasė pakaušį lyg Sokratas, pažvelgė į debesis lyg Kopernikas ir prašneko: - Matau tavo negalią, Marmokai. Turi žvėrišką apetitą, brolau. Reikia jį sumažinti. - Mažink, mažink, pone Tadai... Pone daktare... Mane kiekviena mėsiedo valanda graban varo. - Sėkmingiausiai apetitą mažina, - buvęs karvių daktaras padarė pauzę, atsikrenkštė, - kiaulienos kotletukai! Praryji kokius penkis - ir apetito kaip nebūta. - Ale teisybę sakai, kaimyne! Aš ir pats tai esu pastebėjęs... Ačiū, Tadai, ačiū, kaimynėli! - pradėjo dėkoti Marmokas. - Tik norėčiau sužinoti, kada tuos kotletus vartoti - po valgio ar prieš valgį?
Stasys Varneckas 2007-12-19
