Irena ZUBRICKIENĖ
Gruodį sukaks lygiai metai, kai dabartinė Marijampolės apskrities vaikų globos namų auklėtinė Žydrūnė Petravičiūtė (15 m.) liko našlaitė. Tuomet, pernykštį gruodį, bene savaitę spaudos puslapiuose mirgėjo informacija apie kraupią sugyventinių žmogžudystę Vaišvilų kaime (Vilkaviškio raj.), bandytą paslėpti gaisru, ir daugiau nei dvi paras ieškotą jauniausią sudegusio namo gyventoją Žydrūnę. Po motinos laidotuvių tolesnis paauglės likimas nebuvo aiškus - priglaus giminaičiai ar "valdiški" namai? "Akistata" pasidomėjo, kaip dabar Žydrūnei sekasi gydytis nusikaltėlių padarytas sielos žaizdas.
"Apie kruviną naktį nekalbėsiu"
Taip pradėjo pokalbį Žydrūnė, tvirtu išraiškingų akių žvilgsniu pasitikusi korespondentę, ir, greičiausiai pati sutrikusi nuo įžūlokai nuskambėjusio kategoriško sakinio, nusuko galvą. Tą pačią minutę paauglė vėl pakėlė akis ir jau šilčiau, tarsi teisindamasi, ramiai pridūrė nebenorinti vėl detaliai pasakoti apie tai, ką ji kasdien taip stengiasi užmiršti. Kaip tik pastarosiomis savaitėmis Kauno apygardos teisme Žydrūnė kelias dienas buvo priversta išgyventi siaubingos nakties ir nežinia tuomet dvelkusių kelių parų nuotaikas - buvo apklausinėjama ji, davė parodymus ir nužudymu bei padegimu kaltinami jaunuoliai. Spalio mėnesį šioje tragiškoje istorijoje turėtų būti padėtas taškas.
Skaitytojams priminsime, kad praėjusių metų gruodžio 8-osios rytą Vaišvilų kaime buvo užgesintas įsiliepsnojęs medinis gyvenamasis namas. Gaisravietėje buvo aptikti stipriai apdegę name gyvenusios poros - Jolantos Petravičienės (32 m.) ir Vito Grimalausko (39 m.) - lavonai. Netrukus buvo nustatyta, kad sugyventiniai dar prieš gaisrą buvo nužudyti - žiauriai sumušti ir subadyti peiliu. Liepsnos turėjusios sunaikinti žmogžudystės pėdsakus. Teisėsaugininkams pavyko tuoj pat nustatyti ir apklausti tris įtariamus vaikinus - 20-22 metų netolimų vietovių gyventojus. Šiems prakalbus, paaiškėjo ir nusikaltimo organizatoriumi laikomo ketvirtojo vaikino asmenybė - tai Virbalio gyventojas Robertas. Esą žmogžudystė buvo įvykdyta jam besiaiškinant santykius su Žydrūnės motina ir patėviu. Robertas, aktyviai darbavęsis kruvinąją naktį, iš įvykio vietos buvo pasprukęs į Kauną - kartu išsivežė ir artimiausių žmonių žūtį regėjusią bei skaudžiai tai išgyvenusią Žydrūnę. Teisėsaugininkai baiminosi, kad nusikaltimo liudininke tapusią paauglę žudikai gali pašalinti. Po pustrečios paros Žydrūnė buvo surasta - Robertas ją laikė viename Kauno daugiabučių, pažįstamo vyro bute. Tuoj pasklido versija, kad Robertas ir Žydrūnė - pora. Esą tik Roberto dėka mergaitė likusi gyva. Toks motyvas pribloškė artimiausias Žydrūnės drauges, įsitikinusias, kad žinojo visas bendraamžės paslaptis, ir auklėtinės kasdienybe besidomėjusią mergaičių mokytoją Romualdą Dausinienę. Pati našlaitė tuomet bendravo tik su tyrimo detalių neskubėjusiais viešinti teisėsaugininkais.
- Aš nebuvau artima Roberto draugė, - dabar tvirtina Žydrūnė. - Galbūt kam nors buvo naudinga paskleisti tokias kalbas, kad Roberto nusikaltimas būtų atlaidžiau vertinamas. Du iš tų vaikinų aš pažinojau tik iš matymo, o kitų dviejų visai nepažinojau. Kai pamačiau visus juos teismo salėje, pradėjau drebėti. Baimė, kraupūs prisiminimai, neapykanta - štai ką jaučiu būdama su jais toje pačioje teismo patalpoje. Vieno jų motina manęs prašė atleisti jos sūnui, nereikalauti griežtos bausmės, nuslėpti kai kurias kaltinančias detales. Sakė, kad tik per draugus sūnus nusikalto. Aš nežadu ką nors dangstyti. Niekada jiems neatleisiu. Linkiu, kad už grotų jie praleistų visą savo gyvenimą.
"Ankstesnės nuotaikos negrįžta"
Iš karto po motinos ir patėvio laidotuvių (jie, beje, buvo palaidoti atskirai: motina - Marijampolėje, patėvis - Virbalyje) atsakingi Vilkaviškio darbuotojai pradėjo svarstyti apie tolesnį našlaitės likimą. Mergaitei neprieštaraujant, ji buvo įkurdinta Marijampolės globos namuose - iš šio miesto buvo kilusi jos motina, čia tebegyvena dvi nužudytosios seserys. Teko palikti Pajevonio mokyklą, joje buvusius mielus ir artimus žmones - Žydrūnė pradėjo lankyti mokyklą Marijampolėje. Pirmosiomis dienomis svetimame mieste prie mergaitės buvo jos motinos sesuo Asta, su kuria anksčiau Žydrūnė buvo nedaug bendravusi. Jaunutė moteris, kartu su vyru auginanti mažametę dukrelę, tuomet tikino negalinti garantuoti tapsianti oficialia dukterėčios globėja. Esą vien dėl našlaičiams valstybės mokamos pašalpos tapti nuskriausto vaiko globėja, anot Astos, būtų tolygu vagystei - privalu globotiniui garantuoti šiltą ir sočią ateitį. Tokių galimybių teta tikino neturinti, bet žadėjo Žydrūnės neapleisti - pratintis viena prie kitos ir bendrauti. Taip ir buvo - savaitgaliai prabėgdavo tetos namuose.
- Pernykštės Kalėdos ir Naujieji metai man buvo pačios liūdniausios šventės turbūt per visą mano gyvenimą, - motinos bei patėvio netektį ir staiga iš pačių šaknų pasikeitusį gyvenimą vertino penkiolikmetė. - Ir kokia gi kitokia gali būti šeimos šventė, kai tos šeimos neturi? Nesilinksmino ir tetos šeima - gedėjome visi kartu. Ir praėjus keturiems mėnesiams, kai buvo mano gimtadienis, nebuvo linksmiau. Man atrodo, kad aš jau niekada nebūsiu linksma ir laiminga - ankstesnės nuotaikos negrįžta.
Kasdienybė vaikų namuose Žydrūnei, pačios žodžiais, nėra nei slegianti, nei nuobodi. Parėjusi iš mokyklos devintokė kartu su kitais likimo draugais skuba ruošti pamokas. Mergaitė neslepia, kad ir tinginys apima, ir gabumai ne tie - mokykloje ne itin sekasi. Laisvalaikiu pasklaido žurnalus, paskaitinėja knygą, lanko rankdarbių būrelius - mėgsta siuvinėti, megzti. Nuobodžiauti neleidžia kasdieniniai vadinamosios šeimynos (Žydrūnė priklauso dešimties įvairaus amžiaus vaikų šeimynai) rūpesčiai. Paauglė mėgsta pagloboti mažiausiuosius vaikų namų auklėtinius. Ji yra viena iš vyriausių įnamių, į kuriuos dažnai nukreipiamos tėvų dėmesio stokojančių mažylių akys. Vaikų namų darbuotojų teigimu, labai didelių problemų Žydrūnė jiems nekelia. Paauglė ypač darbšti - bet kokio darbo imasi neraginama, netinginiauja ir neatsikalbinėja.
"Esu per didelė pritapti svetimoj pastogėj"
Mergaitės polinkiu į darbą vaikų namų darbuotojai įsitikino, kai ji keletą vasaros atostogų savaičių praleido vaikų namuose kartu su būreliu kitų auklėtinių (didžioji dauguma šios įstaigos įnamių paprastai atostogauja pas giminaičius, globėjus, vaikus laikinai pasiima ir jų tėvai). Dalį vasaros Žydrūnė gyveno, kaip ir buvo planuota, tetos Astos šeimoje. Atrodo, santykiai tarp anksčiau buvusių beveik nepažįstamų giminaičių taip ir nesušilo. Anot Žydrūnės, buvo įvairių problemėlių. Nenorėdama detalizuoti mergina pateikė tarsi pačios padarytą išvadą - esanti per didelė pritapti svetimoje pastogėje. Pasak jos, pas tetas geriausia tik pasisvečiuoti. Dvi tetos, prosenelė, krikštamotė - tai žmonės, kuriuos Žydrūnė laiko artimiausiais savo giminaičiais, tačiau nemano, kad kuri nors iš jų galėtų atstoti buvusią šeimą. Vilkaviškio rajone kartu su savo tėvu ir močiute gyvena dar ir dvejais metais jaunesnė Žydrūnės sesuo Odeta (buvę sutuoktiniai po skyrybų pasidalino dukras). Po motinos laidotuvių mergaitės, anksčiau išskirtos ir atskirai gyvenusios bene dešimt metų, pradėjo aktyviau bendrauti - laiškais, telefonu. Nuolat gyventi pas močiutę Žydrūnė ir negalėtų, ir nenorėtų - jai tie namai svetimi.
Gyvendama vaikų namuose Žydrūnė tikino nesijaučianti nuskriausta, nes aplinkui - panašių likimų nelaimėliai. Labiausiai ji ilgisi motinos, todėl kartais viena, kartais su draugėmis aplanko jos kapą. Džiaugiasi, kai mamą susapnuoja. Anot Žydrūnės, nors mama sapnuose dažniausiai ją auklėja ir bara, grįžti iš tokio sapno į realybę jai nesinori. Ilgisi Žydrūnė ir Pajevonyje likusių geriausių draugių, mokytojų. Buvusi auklėtoja R. Dausinienė mergaitę keletą kartų aplankė Marijampolėje - perdavė mokyklos bendruomenės dovanas, skatino nepasiduoti liūdesiui, kankinančioms, žlugdančioms nuotaikoms. Vasarą Žydrūnė taip pat buvo nuvykusi aplankyti savo draugių. Pastovėjo prie šiukšlynu virtusios, apleistos, krūmais apaugusios gaisravietės, kurioje, anot pačios, dabar baugina kiekvienas buomas ir stagaras. Kada nors čia sugrįžti gyventi paauglė nenorėtų - būtų per daug skaudu. Koks likimas jos laukia po trejų metų (aštuoniolikmečiai vaikų namų auklėtiniai turi pradėti savarankišką gyvenimą), Žydrūnė nežino, bet ir nenori planuoti. Jos teigimu, į atmintį kruvinu randu įsirėžusi siaubo naktis parodė, kaip greitai gali sugriūti visi puoselėti planai.
"Per naktį subrendo"
Savo buvusią auklėtinę gerai pažįstanti pajevoniškė mokytoja R. Dausinienė, kartu su Žydrūne praleidusi ne vieną nelaimės valandą, tada sakė, kad tragedija merginukę tarsi būtų subrandinusi per vieną naktį. Anot jos, aktyvi, savo nuomonę visuomet atvirai išdėstydavusi moksleivė tapo tylia, susigūžusia gyvenimo stebėtoja iš šalies. Mokytoja tuokart vaizdingai įvertino buvusios auklėtinės būseną - tarsi pagauta paukštė. Šiandien pačiai Žydrūnei šis palyginimas sukelia šypseną. Pasak jos, "ta paukštė jau gali skraidyti didesnėje erdvėje!"
- Aš pati pripažįstu, kad pasikeičiau - nemėgstu tuščiai čiauškėti, daugiau mąstau, atsigulusi miegoti vaikau įkyrias mintis, - svajingai nusiteikusi, tarsi būtų įpareigota išanalizuoti save, atviravo Žydrūnė. - Psichologo pagalbos neprireikė - buvo dėkinga vaikų namų aplinka. Čia šiltai mane sutiko ir darbuotojai, ir vaikai. Mes čia nelendame į kiekvieno praeitį, nes tai sukeltų tik liūdnus prisiminimus. Gyvename dabartimi. Džiaugiuosi, kad ir klasėje niekas nesigręžioja praeitin - niekas įkyriai neužjautinėjo ir nesigailėjo. Tai verstų mane jaustis nepatogiai.
Našlaitė sakė pritarianti gyvenimo patikrintai nuomonei, kad savo vietą gyvenime kiekvienas žmogus turi išsikovoti pats. Po jos šeimą ištikusios tragedijos Žydrūnė tapo atsargesnė - neskuba pasitikėti žmonėmis. Galbūt todėl ji nepriėmė vienos šakietės, apie merginos nelaimes sužinojusios iš spaudos puslapių, pasiūlymo suteikti pastogę ir namų šilumą. Žydrūnė buvo nuvykusi pas mielaširdingą moterį, tačiau sieti savo ateitį su svetimais namais ir žmonėmis nesiryžo.
Žydrūnė įsitikinusi, kad didžiausias sielos žaizdų gydytojas - laikas. Mergaitė trokšta, kad kuo greičiau pasibaigtų kankinantys teismai, kaltieji gautų tokias bausmes, kokių nusipelnė, o tragiškų praėjusio gruodžio dienų išgyvenimai teliktų laikraščių puslapiuose, kuriuos, kruopščiai surinkusi, savo namuose saugo močiutė Aldona Petravičienė.
