Jei bus galimybė, prašyčiau išspausdinti šitą mano laiškelį. Aš esu pensininkė ir gaunu nedidelę pensiją, bet nesiskundžiu kaip kiti pensininkai ir neverkšlenu, kad nevalgius negėrus. Negaliu klausyti, kaip pensininkai keikia Seimą, prezidentą ir visą pasaulį, kad jie seni, užmiršti. Ką daryti jaunam žmogui, turinčiam šeimą, vaikučių, bet neturinčiam darbo? O pensininkai neužleidžia savo darbo vietos. Kai mokės algą ir visą pensiją, tai juos su karstu išneš iš darbo. Kiek ligoninėse seselių! Jos ne vaikščioja, o jau tik šliaužioja, bet vis tiek dirba, o kad jauni žmonės skursta, neturi darbo, tai joms nerūpi. Žinau šeimų, kur vaikai mokosi alkani, o baigę mokslą negalės įsidarbinti per senius. Man atrodo, suėjo pensijos amžius, ir viskas. Kam leisti dirbti pensininkui? Jeigu jis buvo geras darbininkas, tai ir pensija bus nemaža, o jeigu jis darbe snaudė, tai tegul dabar neverkia. Aš sakau: mes, pensininkai, prieš tuos bedarbius kaip karaliai. Atėjo diena, kaip ponams į namus atneša pensiją. Išsidėstai, kiek per dieną išleisti, ir viskas, ko čia verkti? Neverkšlenkit, brangieji pensininkai, ir leiskit jauniems žmonėms dirbti.
Milė Krakauskienė
