Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Prieš porą savaičių Jonavos rajone, Gaižiūnų kariniame poligone, sprogus, kaip spėjama, į rankas paimtam galingam artilerijos sviediniui, nukentėjo du Ruklos gyventojai - tėvas Nikolajus Svečkarevas (38 m.) ir jo septynmetis sūnelis Valentinas. Tėvas žuvo vietoje (jo kūno dalys išsibarstė po poligoną keliolikos metrų spinduliu), o kiek tolėliau stovėjusiam mažamečiam Valentinui, laimė, buvo sužalotos tik kojytės. Kaip jau žinoma, tėvas ir sūnus tą pavakarę buvo išėję rinkti metalo laužo, o jo ieškodami vaikštinėjo pašaliniams draudžiamoje teritorijoje - kariniame poligone. Kaip dabar galima liūdnai konstatuoti, buvusio kariškio N. Svečkarevo nė kiek negąsdino tai, jog prieš porą metų tame pačiame poligone, irgi įėjusi į draudžiamą teritoriją (neleistinoje vietoje rinkusi grybus), per kariškių pratybas buvo nušauta Ruklos gyventoja Ala Višinskaitė (34 m.), o prieš dešimtmetį ten pat sprogęs galingas užtaisas nusinešė paauglio gyvybę... Na, o daugiausia aukų, "Akistatos" turimomis žiniomis, pareikalavo 1983 metais, liepos 29-osios popietę, 15 valandą 15 minučių Klaipėdos rajone, Daukšaičiuose, driokstelėjusi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų likusi prieštankinė mina. Tąkart žuvo net penki mįslingą radinį bandę išardyti vietos gyventojų vaikai - trylikametis Arūnas Birbalas, vienuolikmetis Algis Čeliauskas, dešimtmečiai Nerijus Raicevičius bei Vaidas Putrivaitis ir aštuonmetis Robertas Lekavičius. Beje, aukų galėjo būti ir daugiau - mažamečius daukšaitiškius Vilmantą Rumšą ir Arūno Birbalo brolį Eligijų sudomino laukuose pasirodę kombainai, ir šiedu berniukai nuskubėjo stebėti javapjūtės...
Po darbų išbėgo ilsėtis
Visi žuvusieji berniukai gyveno kolūkiečių šeimose, tad vasarą darbų netrūkdavo. Tądien daug dirbo ir dešimtmetis Algiukas Čeliauskas - motinai padėjo rišti kviečių pėdus.
- Kaip dabar prisimenu - buvo labai graži, šilta diena, - nubraukusi skausmo ašarą, prakalbo Alma Čeliauskienė. - Algiukas lauke labai pavargo - norėjo tik valgyti ir miegoti... Bet paskui atkuto: kai nėrė pro duris nė nepavalgęs - daugiau jo nepamačiau...
Nieko bloga nepagalvojusi Alma išėjo skinti vyšnių. Vyras darbavosi kažkur kieme. Tik staiga kad driokstels baisus sprogimas - vos tvoros neišvirto! O dar po kiek laiko į kiemą atlėkė persigandusi kaimynė ir Almos pasiteiravo, ar ši negirdėjusi, kokie vaikai žuvo per ką tik nugriaudėjusį sprogimą. Girdi, jų turėtų būti ne vienas! Susizgribęs, kad Algiuko nėra namie, Almos vyras (jis dabar jau miręs) sėdo ant dviračio ir strimagalviais numynė kaimynės nurodyta kryptimi... Grįžęs teištarė: "Mūsų Algiuko jau nebėra..." Ir paprašė baltos antklodės sudėti vaiko palaikus...
Alma Čeliauskienė tuo laiku laukėsi kūdikio. Išgirdusi tokią žinią, moteris vos nenualpo. Vaistais sustiprinta nėščioji paskui vyrą nuskubėjo į tragedijos vietą. Vaizdas, anot Almos, buvo baisiau negu baisus: medžiai ir krūmai - pajuodę nuo svilėsių, žemėje - gili duobė, o vaikų kūno dalys išdrabstytos kelių šimtų metrų spinduliu... Sumaitotas Čeliauskų Algiukas buvo rastas nusviestas net į kitą upelio pusę, permestas per aukštus medžius... Iš vienos vietos į kitą lyg pamišusios klykdamos lakstė žuvusiųjų motinos, balsu raudojo visi susirinkusieji... Baisu buvo žiūrėti, kai tėvai, ramindami motinas, slapčiomis irgi braukė ašaras ir akmeniniais veidais rinko po didelį lauką išsimėčiusias vaikų kūno dalis, stengdamiesi išsiaiškinti, kuri kuriam priklauso... Beje, Nerijaus Raicevičiaus tėtis, tuometis "Šalpės" kolūkio pirmininkas, sūnaus kūno dalis atpažino tik iš pinto kelnių diržo...
- Aš tą dieną išėjau į mišką uogauti, o mažajam Robertėliui prisakiau būti namie, - rydama skausmo ašaras, prisiminimais dalijosi Petronėlė Lekavičienė. - Maniau, tėvas sužiūrės, bet kur tau. Aš pro duris - ir vaikas išbėgo pas draugus... Miške girdžiu - kažkas kad subildės! Tada dar nieko nesupratau, o taip negera pasidarė širdyje, toks keistas jausmas apėmė... Pasijutau taip, lyg kažką brangiausia būčiau praradusi... O netrukus į mišką atskubėjo kaimynas ir pranešė, kad, sprogus minai, žuvo daug kaimo vaikų. Vajėzau, pamaniau, gal ir mano Robertėlis? Nepajutau, kaip parlėkiau į namus... Čia viskas ir paaiškėjo...
Lekavičiams tai buvo antrasis likimo smūgis - prieš porą metų šeima buvo palaidojusi po traktoriaus ratais žuvusį keturiolikmetį sūnų Sigitą... Užgriuvus naujai šeimyninei tragedijai, Petronėlė manė, jog išeis iš proto. Ji kelias savaites vadavosi mirtimi, nepakilo iš lovos... Nekaip jaučiasi ir dabar. Kaip ir nuo negandų palūžęs vyras...
- Tą dieną visa šeima, taip pat ir dešimtmetis sūnelis Vaidas, ravėjome bulves, - į skaudžius prisiminimus paniro Onutė Armonienė, amžiną atilsį Vaido Putrivaičio motina. - Kiekvienas vaikas turėjo savo plotelį, darbą planavome užbaigti iki vakaro... Grįžus namo papietauti Vaidas staiga pasakė valgyti nenorįs - neva su draugu Nerijumi Raicevičiuku pavalgę valgykloje. Sūnelis kaip niekad plačiai nusišypsojo ir kažkur pradingo. Aš tuosyk net pyktelėjau ant Vaido - kur jis prapuolė, kas likusį jo bulvių plotelį nuravės? O netrukus pasigirdo baisus trenksmas. Tarsi čia pat būtų trenkęs griaustinis... Su vyru pamanėme, kad maždaug už dešimties kilometrų esančioje Švėkšnoje skaldo akmenis... Tačiau po kelių minučių atbėgo uždususi netoli gyvenusi mano motina, Vaido močiutė, ir drebančiu balsu pasiteiravo, ar Vaidas namie. Tada viskas ir paaiškėjo...
Onutė Armonienė jau buvo nupirkusi būsimam trečiokui Vaidui naują mokyklinę uniformą ir sandaliukus. Tie sandaliukai Vaidui esą labai patiko - jis paprašė motiną leisti batelius "pranešioti". Mama, aišku, neleido, paliko Rugsėjo 1-ajai, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, vaikas slapčia juos apsiavė ir išbėgo... Jo kūnelis, anot motinos, buvo sudarkytas bene mažiausiai, tad naująja mokykline uniforma vaikas ir buvo papuoštas karstelyje - prisiėjo nupirkti tik batelius (nes sandaliukai sudegė).
- Oi, kaip sunku visa tai prisiminti, kaip spaudžia širdį, - iš paskutiniųjų tramdydama ašaras kalbėjo Onutė Armonienė. - Iš vakaro Vaidutis buvo kaip niekad švelnus - ilgai sėdėjo mane apsikabinęs, glaustėsi lyg katinėlis... Vyresnė dukra, pamenu, net supyko, neiškentusi papriekaištavo, girdi, mama, tu Vaidą labiau myli negu mane... O kaip gerai jis mokėsi - antrojoje klasėj neturėjo ką veikti - ir skaitė, ir rašė, ir vyresniųjų mokinių uždavinius sprendė! Gal būtų išaugęs garsus, žinomas žmogus...
Žmonės prakeikė karą ir sausrą...
Nors tais laikais informacija apie bet kokią nelaimę, juo labiau susijusią su gausiomis žūtimis, būdavo slepiama, Klaipėdos rajono laikraštyje vis dėlto buvo išspausdinta nedidelė žinutė apie Daukšaičiuose, netoli buvusio Veiviržėnų karinio poligono, įvykusį sprogimą, nusinešusį net penkių vaikų gyvybes. Buvo konstatuota, jog nuo Antrojo pasaulinio karo laikų užsilikusią prieštankinę miną vaikai aptiko išdžiūvusiame Šlūžmės upelyje ir bandė išardyti...
Spėjama, kad pavojingą radinį upelio dugne, beieškodami vijūnų, būrys kaimo mažamečių surado dar iš vakaro. Vyresnieji, matyt, suprato, kad tai ypatingas daiktas - mažesniesiems buvo įsakyta apie tai niekam nieko nepasakoti. Tačiau vienas iš žuvusių berniukų, dešimtmetis kolūkio pirmininko sūnus Nerijus Raicevičius, kaip iki šiol kalbama kaime, parbėgęs namo mamai vis dėlto prasitarė žinąs labai svarbų dalyką, kurio niekam, net mamytei, negalįs sakyti. Susidomėjusi, ką jau tokio svarbaus dešimtmetis sūnus gali žinoti, motina kitądien susiruošė į miestą - pirkti vaikui dviratuko! Už tokią dovaną, manė, vaikas tikrai atskleisiąs didžiąją paslaptį. Deja, nesuspėjo...
Kaip paaiškėjo tik po baisios tragedijos, po Antrojo pasaulinio karo Daukšaičių kaimo laukai liko gausiai užminuoti besitraukusių vokiečių. Atvykę kariškiai (išminuotojai) teritoriją apieškojo, kažkiek sprogmenų surado ir nukenksmino, tačiau nemažai jų pasiliko po žeme. Vietos gyventojai, sako, radę pavojingus sprogmenis rinkdavo į krūvas ir kviesdavo kariškius, tačiau atsirado ir tokių, kurie juos išmesdavo į šalimais pratekantį Šlūžmės upelį. Lyg tyčia, 1983-iųjų vasarą buvo didelė sausra, tasai upelis išdžiūvo, o kaimo vaikai tuo tik džiaugėsi galėdami vaikščioti po sukietėjusį dumblą, išdžiūvusiuose kauburėliuose ieškoti upėtakių ir vijūnų... Matyt, tame dumble jie ir aptiko prieštankinę miną, kurią iš smalsumo sumanė išardyti... Vaikai kaip vaikai - argi jie galėjo suvokti mirtiną galingo sprogmens, galinčio sunaikinti net tankus, grėsmę... Tuo tarpu kai po laidotuvių Petronėlė Lekavičienė nuėjo pas tuometinį Veiviržėnų kleboną už žuvusį sūnelį Robertėlį užpirkti šv. Mišių, išgirdo daug priekaištų, ko dešimtmečiui, kaip ir kitiems pipiriukams, reikėję lįsti kur nereikia... Tokie dvasininko žodžiai lyg peilis perrėžė gedinčios motinos širdį...
Kaimo žmonės iki šiol keikia karą ir tais metais stojusią didžiulę sausrą - niekas niekada neišdrįstų kaltinti pavojaus masto neįvertinusių mažamečių...
Likimas Vilmantui - negailestingas
Kaip minėta, šio sprogimo aukų galėjo būti ir daugiau. Antai tuomet dar tik aštuonmetis Vilmantas Rumšas ir vyriausiojo iš žuvusių vaikų, trylikamečio Arūno Birbilo, jaunesnysis brolis Eligijus susidomėjo ne paslaptinguoju radiniu, o tądien į laukus pirmąkart išvairavusiais kombainais, ir bėgo pasižiūrėti, kaip bus kuliami javai. Taigi tąsyk likimas Vilmanto pagailėjo... O štai pernai, gegužės 29-osios pavakarę (atkreipkite dėmesį - ši nelaimė, kaip anąkart sprogimas, irgi įvyko mėnesio 29-ąją dieną), Vilmantas Rumšas, jau trijų mažamečių vaikų tėvas, Daukšaičių mokyklos stadione sportuodamas ant skersinio, nukrito žemyn galva ir smarkiai susižalojo stuburą. Trauma buvo labai sunki - Vilmantas kaip nukrito, taip nuo žemės ir nebepakilo. Bemat nutirpo visas kūnas, vyriškis nejautė nei rankų, nei kojų. Čia pat buvę draugai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Atvykę medikai, kaip dabar prisimena Vilmanto žmona Linara, uždėjo kaklo įtvarą, tačiau jis nukentėjėliui netiko. Įtvarą prisiėjo keisti dar ir dar kartą, o juk stuburo traumą patyrusiems ligoniams tokie eksperimentai - ypač pavojingi! Ligoninėje Vilmantui vėl buvo keičiamas kaklo įtvaras (greitosios pagalbos medikai savo medicininį prietaisą turėjo pasiimti), o visi šie keitimai, kaip vėliau buvo nustatyta, nukentėjėliui labai pakenkė - dar labiau ištempė ir taip buvusį stipriai traumuotą stuburo nervą. Tad nors kitądien Vilmantui ir buvo atlikta lūžusio šeštojo stuburo slankstelio operacija, o po to beveik penkis mėnesius ligonis praleido Palangos reabilitacijos ligoninėje bei Valakupių reabilitacijos centre, į namus sugrįžo invalido vežimėlyje, tik vos vos pajudindamas rankas ir išmokytas šiaip ne taip pavalgyti... Vilmantui buvo suteikta pirmoji invalidumo grupė, tačiau visiška negalia kažkodėl nepaskirta. Visi ūkio darbai, trijų vaikų priežiūros ir nevaikštančio, nuolatinės slaugos reikalaujančio vyro rūpesčiai krito ant žmonos Linaros pečių. Moteris sakė išgirdusi ne vieną pažįstamų žmonių patarimą kreiptis į teismą dėl padarytos žalos iš medikų prisiteisimo, tačiau tam neturi nei pinigų, nei laiko...
O Vilmantas iki šiol negali nei vaikščioti, nei apsitarnauti. Nors medikai tvirtina, kad metams bėgant yra šansų Vilmantui pradėti žengti savomis kojomis, kol kas neaišku, kada šis stebuklas įvyks, kada tokia diena ateis...
Optimizmo neprarandantis Vilmantas "Akistatos" žurnalistei patvirtino, jog tada, prieš 22 metus, iškart po penkių draugų gyvybes nusinešusio minos sprogimo jis su Eligijumi atbėgo į tragedijos vietą ir pašiurpo iš siaubo... Tas vaizdas esą neišdils iš atminties iki mirties...
Paguoda - anūkėlės
Kaip minėta, sūnų Algį praradusi Alma Čejauskienė tada laukėsi kūdikio. Po pusmečio gimė dukrytė, kuri, nors augo sveika, sulaukusi metukų pasimirė. Regis, nuo plaučių uždegimo. Tačiau kas dabar gali paneigti, jog šio kūdikio imuninę sistemą susilpnino nėščios motinos patirti baisūs išgyvenimai... Po kelerių metų Alma susilaukė sūnaus Dariaus - jis bent iš dalies užpildė motinos širdyje po Algiuko žūties susidariusią tuštumą... Dar viena Almos paguoda - anūkėlės Iveta (5 m.) ir Ieva (10 m.). Šios mergytės apie skaudžią giminės tragediją žino tik iš pasakojimų.
- Noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie padėjo tada, nelaimės dienomis, kurie mus atjaučia, mūsų skausmo nepamiršta ir dabar, - kalbėjo Alma Čeliauskienė. - Dar noriu per laikraštį kreiptis ir į tuometinį Klaipėdos dramos teatro direktorių Romą Pletkauską, kaip spėju, dabar gyvenantį Vilniuje. Jis nufilmavo žuvusių vaikų laidotuves, todėl labai norėčiau gauti juostos kopiją... Ilgai šio žmogaus ieškojau, bet niekaip nepavyko surasti...
Žuvusiųjų atminimui - ąžuoliukai ir paminklas
Greitai po įvykusios tragedijos vaikų žūties vietoje buvo atidengtas skulptoriaus Rimvydo Midvikio paminklas. Ant akmens sėdinti galvą nuleidusi, dūdele grojanti piemenaitė tarsi kviečia pražuvėlius vaikus sugrįžti... O žuvusiųjų atminimui pasodinti ąžuoliukai - jau užaugę, siekia keliolika metrų... Šalia šių medelių, kaip ir prie paminklo, niekada nevysta gėlės, dažnai uždegamos žvakutės...Gaila, kelis ąžuoliukus nugraužė Šlūžmės upelyje karaliaujantys bebrai...
Šiemet, kaip ir kasmet liepos 29-ąją, 15 valandą 15 minučių Daukšaičiuose, prie minėto paminko, bus iškilmingai pradėtas penkių kaimo vaikų žūties 22-ųjų metinių minėjimas. Šią kilnią akciją organizuoja Pašlūžmio pagrindinės mokyklos pedagogų kolektyvas (direktorė - Ramūnė Žvirblienė), mokyklos mokiniai, kultūros centro darbuotoja Rūta Kairienė, mielai prisideda ir Veiviržėnų seniūnija, visi Daukšaičių bei aplinkinių kaimų gyventojai. Ši moralinė parama - didžiausia paguoda ir atjauta žuvusiųjų artimiesiems...
