Augustas TAMALIŪNAS
Na ir keisti dalykėliai dedasi ne per toliausiai nuo Ariogalos įsikūrusiame Grajauskų kaime (Raseinių raj.) ir aplink jį! Kai pasigeria vietos jaunimėlis su kone į tėvus tinkamais butelio draugais, tai nuo jų šūksnių skamba Taipėdos ir Kirkšnovės pakrantės. Ne veltui rimti ūkininkai turi teisėtai laikomus ginklus, daugiausia dvivamzdžius, iš kurių ir pykšteli į viršų, kuomet pratrūksta loti šunys. Tik šitaip, sako, įmanoma nuvyti nekviestus svečius. Šie po tokio profilaktinio šūvio atseit jau nevizituoja budraus šeimininko sodybos, neklebena durų, nebrazdina langų ir nereikalauja puslitrio. Drožia galutinai nusitašyti kitur, kartais eidami išsiskleidę į Betygalą vedančiu keliu ir nelabai norėdami praleisti pavienes mašinas. Dieną, girdi, šitaip nedaro, išdaigauja naktimis su beisbolo lazda arba net šautuvu rankose. Kartais vieni su kitais suveda sąskaitas, nes nuodėmių turi dažni įkaušėliai.
Prieš kelias dienas nutikęs naujas incidentas prasidėjo gėrynėmis Darbutų kaime pas tokį Kęstutį Byštautą (43 m.). Jo nuoširdžiais bičiuliais tą vakarą tapo Rolandas Andrijaitis (34 m.), du broliai Laurynai - Gintas (36 m.) bei Saulius (30 m.) - ir vėliau prie tos kompanijos prisidėjęs Airidas Andziulis (26 m.). O rūstis prisiputus nukrypo į Vaidotą Pabarčį (17 m.), Tomą Tamošaitį (23 m.), Svajūną Stasevičių (30 m.) ir Kęstutį Urboną (34 m.). Su šia istorija epizodiškai susiję ir daugiau žmonių, tačiau pagrindiniai veikėjai buvo tie devyni.
- Gerai prisimenu tik pačią pradžią, - pasakojo Kęstutis Byštautas. - Buvo Andrijaitis, buvo, regis, abu Laurynai ir trys buteliai ruginės. Svečiai atsivežė. Po to, dar pamenu, nulėkėme pas Rygandą Soltoną į Pagojį ir ten vėl gėrėme, o paskui kažkokiu būdu atsiradome pas Andziulį. Turbūt irgi vaišinomės, bet jau buvau be atminties. Tokį mane ir vežiojo. Soltonas, atrodo, liko namie, nes daugiau ničniekas jo neminėjo. Sako, kad sykiu su kitais ir aš buvau užsukęs pas Pabarčius ir dar pas kažką, bet jau ničnieko neprisimenu. Težinau, jog begerdamas užsiminiau apie ankstesnį susikirtimą Pagojyje, jog bičiuliai vis baudėsi eiti ir atkeršyti mūsų skriaudikams. Tada, prieš dvi savaites, Svajūnas Stasevičius savo uošvio sode kartu su Tomu Tamošaičiu pastvėrė, surišo ir už kojų ant šakos pakorė Saulių, irgi Byštautą, aštuoniolikmetį brolio sūnų. Man po akimi įtaisė dabar jau spėjusią išnykti mėlynę. Virvę pajutau ir aš, bet ne ant kulkšnių, o ant kaklo. Užmetė ir tyčiojosi. Kiek atseit už tai gausim? Trejus metus, ne daugiau! Buvo Airidas Andziulis, buvo Rimas Jankūnas, tačiau tiedu nesikišo. Sūnėną paskui atrišo ir paleido, tik vaikinukas ne iš karto atsigavo. Kurgi? Kraujas buvo suplūdęs į galvą! Matyt, prisigėrę ir važiavome atsiteisti, bet jau nepamenu nė trupinėlio. Buvau be sąmonės, nors ant kojų, sako, dar stoviniavau.
- Pas mus jie atsibeldė turbūt pusvalandžiui tepraėjus po vidurnakčio, o išvažiavo po valandos, - pasakojo Zita ir Antanas Pabarčiai. - Ačiū Dievui, dukra buvo išėjusi į šokius, užtat ir nematė, kas čia dėjosi. Sūnus Vaidotas, dar nepilnametis, bet jau besirengiąs eiti šauktiniu į kariuomenę, miegojo viename kambaryje, tiktai skirtingose lovose, su svainiu Vaidu Kybartu, mūsų žentu. Tas, savo nelaimei, buvo atvykęs pas mus paviešėti iš Kyryvų kaimo su dukrele. Tada ir pasibeldė iš balso pažįstamas vyrukas. Leisk, girdi, kaimyne, parūkysim virtuvėje, gal ir buteliuką šnapso išgersime. Velnias pakusijo įsileisti. Tada ir prasidėjo. Įžengė penki vyrai, tarp jų Andrijaitis su šautuvu. Pasidėjo jį kambaryje ant kėdės ir sako: "Tik pabandykit skųstis, tai paskui verksit, apsikabinę gesintuvą". Žentą ištempė iš patalo ir taip vertė virtuvėje ant stalo, kad šio viena lenta atšoko. Sūnų irgi ištraukė už sprando į virtuvę, na, o kadangi šis pasipriešino, tai tiktai tvykst ir sukruvino. Lyg ir Andziulis išmušė dantį, bet šimtu procentų negarantuojame. Kilo baisi sumaištis. Vaikis teisinosi, kad jo nebuvo, kai korė Saulių Byštautą, tiktai kas tau jo klausys! Tie juokėsi. Dar atseit į kariuomenę neišėjęs, o jau bedantis! Paskui visi penki išdrožė pas Tamošaitį, bent jau iš girtų šnekų šitaip buvo galima suprasti, o ar prieš tai lankėsi pas Stasevičių su Urbonu, ar po to, nežinia. Pastariesiems pamuštos akys, tik vienam kairioji, o kitam, žinoma, dešinioji. Vėliau sužinojome, kad galiausiai visi įsikūrė ir toliau gėrė pas Andzulį. Ten juos visus penkis ir susėmė. Medžioklinį šautuvą IŽ-58 surado, šovinių irgi buvo, tiktai niekas neprisipažįsta, kieno tas pyškalas. Neregistruotas, sako, taigi neleistinai laikomas, o už tai baudžiama. Ne, nemanome, kad jis priklauso Andziuliui. Šis, girdėjome, dabar teisinasi, kad ginklą atseit rado kieme, kad ant jo suklupo ir kad už šniūriuko parsitempė į namus. Turbūt žino, kieno šautuvas, bet kol kas gūžčioja pečiais. Pas mus tai visąlaik juo švaistėsi Andrijaitis. Prigąsdino, paskui visą naktį neužmigome.
Darbutų ir Grajauskų kaimuose į šį naktinį žygį su šautuvu žvelgiama labiau humoristiškai negu tragiškai. Tokie tokius pačius, girdi, užkabino, prie butelio atseit susitaikys.
Rimti ūkininkai šneka, jog aplinkui per daug geriama, užtat ir dedasi tokie dalykėliai. Vaidotas, Tomas, Svajūnas ir Kęstutis šįkart pralaimėjo, kitas Kęstutis, Rolandas, Gintas, Saulius ir Airidas kol kas ne itin džiaugiasi pergale. Nemalonumai per valdinius namus, ogi čia dar tas šautuvas, kurio visi kratosi, įpainiotas! Galbūt iš tikrųjų geriausia sumušti delnais ir gyventi taikiai? Mat vienąsyk tokie girtų žygiai gali baigtis labai nekaip.
