Lietuvoje žiniasklaida labai pasitikima. Kaip kitaip - už menkiausią prasižengimą ji bet kada į miltus sumals visas tris valdžias - tiek Seimą, tiek Vyriausybę, tiek rūsčiuosius teisėsaugos pareigūnus. Ne veltui valdžios žmonės liūdnai juokauja, jog valdininkas kaip musė - galima užmušti laikraščiu. Nors žiniasklaida neturi jokių juridinių galių, ji ne šiaip sau vadinama ketvirtąja valdžia. Bėda tik viena - o kas kritikuoja pačią žiniasklaidą? Prieš kelias dienas Šiauliuose įvyko XIII Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimas, kuriame atsiskleidė įdomių dalykėlių. Dabar šnipinėti labai madinga, tad į suvažiavimą buvo įsitrynęs šnipas - ne Žurnalistų sąjungos narys ir net ne žurnalistas, kuris šviežia akimi pamatė žurnalistų gyvenimo virtuvę. Publikuojame jo reportažą, parodantį, jog ketvirtoji valdžia taip pat nusipelniusi būti truktelėta per dantį.
Mitus kuria patys
Tačiau pirma išsiaiškinkime, kas Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) per organizacija ir apskritai kokie žurnalistai žmonės. Jie patys apie save sukūrę daug mitų, kurie įsigilinus kelia juoką.
Pirmasis mitas - žurnalistų darbas yra labai pavojingas, o pagal gyvenimo trukmę žurnalistai antroje vietoje po lakūnų bandytojų. Ir tai skelbia ne koks kepenis pragėręs korespondentas, o oficialus "Žurnalisto žinynas", išleistas 1992 metais Kaune.
"Ir lakūnai, ir žurnalistai trumpai gyvena nuo organizmo besaikio apkrovimo bei nuolatinių stresų", - rašoma žinyne. O dabar susimąstykime, iš kur tokios žinios? Lietuvoje beveik nėra lakūnų bandytojų, tad kaip įvertinti, kiek jie gyvena? Užtai žurnalistų privisę kaip šunų. Į minėtą LŽS suvažiavimą Senjorų klubui priklausiančių pensininkų atvyko bene tris kartus daugiau nei dar dirbančiųjų. Vadinasi, plunksnagraužiai gyvena ne taip jau trumpai. Ir žūsta jie retai. Lietuva ne - Irakas ar Afganistanas, čia po Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto nužudytas tik vienas žurnalistas. O policininkų, statybininkų ir gydytojų darbo vietose žūsta kasmet. Tuo tarpu už kyšius ir šmeižtą nuteisti net keli ketvirtosios valdžios atstovai. Be to, kiek žurnalistų prasigėrę... Šalyje tikrai nerasime redakcijos, kurioje dėl girtavimo nebūta problemų.
Antrasis gajus mitas - žurnalistai labai sąžiningi ir principingi. Korespondentai publikacijose yra ne kartą prikišę policininkams, pedagogams, psichiatrams bei daugelio kitų profesijų žmonėms, kad sovietmečiu šie pernelyg atsidavę tarnavo komunistinei santvarkai. Istorikai net šimtus kartų spaudoje apšaukti politinėmis prostitutėmis. Tačiau tereikia atsiversti bet kurį sovietinį laikraštį ar žurnalą, kad pamatytum, kas iš tikro buvo politinės prostitutės ir kas labiausiai aukštino komunistinę santvarką. Negana to, kad žurnalistai po pusę leidinio prirašydavo liaupsių komunistų partijai, bet jie dar ir tarpusavyje lenktyniavo, kuris greičiau įlįs į kompartiją. Viena 45 metų korespondentė mėgsta didžiuotis išlikusi nepartine.
- Kad jūs žinotumėte, kiek kartų ji siuntė prašymus tiesiog reikalaudama priimti į partiją, tačiau nepriėmėm tik dėl to, kad ji dirbo Šiauliuose, o jos redakcija buvo kitame mieste, - prisimena buvęs Šiaulių žurnalistų sąjungos pirmininkas Petras Dargis.
Pasikeitus valdžiai šimtai žurnalistų prarado atmintį ir ėmė purvais drabstyti kitus. Šioje veikloje, ko gero, liko nepralenktas "Lietuvos aidas". Šis save valstybės laikraščiu vadinęs dienraštis purvu drabstėsi kelerius metus, kol už lėšų iššvaistymą nuteistas vyr. redaktorius S. Šaltenis sėdo, atsivertė ir visų atsiprašė.
Kiškiai drąsuoliai pinigų neima?
Trečiasis mitas - žurnalistai yra labai drąsūs, nebijantys viešumon kelti bet kokią negerovę. Šį mitą išsklaidė LŽS suvažiavime kalbėjęs Šiaulių meras Vytautas Juškus. Jis papasakojo, kaip ruošėsi padėti skriaudžiamiems žurnalistams. Pasak mero, į jį šiemet kreipėsi Šiaulių laikraščio žurnalistai - skundėsi, kad leidinio savininkai varo iš darbo, gailėdami sumokėti net išeitines kompensacijas. Skriaudžiamieji ryžto turėjo tik kol rašė skundus Žurnalistų sąjungai bei Šiaulių merui. Po to drąsa (ir protas) kažkur išgaravo. Laikraščio vadovai pasiūlė sandorį - žurnalistai patys parašo prašymus, kad palieka darbą savo noru, na o laikraštis sumoka geras algas. Pasiryžėliai netrukus spjaudėsi - kai kurie jų negavo net po 300 litų... "Nuskriaustuosius publikacijomis ėmėsi ginti kito Šiaulių laikraščio vyr. redaktorius. Irgi mat atsirado skriaudžiamųjų gynėjas - iš jo redakcijos išeinantiems žurnalistams šis "gynėjas" sumoka kam 50 litų, o kam net 25 pagaili.
Ketvirtasis mitas - Lietuvos žiniasklaidininkai kyšių neima ir pasiruošę už teisybę ir kolegą padėti galvą. Įstatymus leidžiančioji bei vykdančioji valdžia visada nori ketvirtąją valdžią bent truputį prisijaukinti, kad mažiau lotų. Panašiai kaip Jurijus Borisovas sako prisijaukinęs pilietį Rolandą Paksą. Jaukindama rašeivas valdžia vis taikosi jiems numesti kaulą. Tarpukariu Žurnalistų sąjungos nariai galėjo puse kainos važiuoti traukiniu, Giruliuose žurnalistams buvo padovanoti poilsio namai. Sovietinė valdžia buvo dosnesnė nei A. Smetona - padovanojo pastatus Vilniaus centre ir Kaune. Dabartinė valdžia irgi jaukina ketvirtąją valdžią, Žurnalistų sąjungai kasmet numesdama po šimtą kitą tūkstančių litų. Prieš keletą metų "neparsiduodantieji" dėl turto tarpusavyje rimtai susipjovė. Tačiau didžiausius pinigus žurnalistai gauna per rinkimus liaupsindami vieną ar kitą kandidatą ir už nuperkamus straipsnius, kurių pilni laikraščiai. Iš šios prezidentinės krizės metu labai aiškiai matyti, kas ką nupirkęs. Neseniai "Krankliui" vienas žurnalistas prisipažino daugiausia gaunąs už neišspausdintus straipsnius. Pakanka surinkti kompromituojančią medžiagą parodyti aukai, ir pinigai - garantuoti. Ir, aišku, didesni nei honoraras.
Teismai atskleidė tikrąjį veidą
Paslaptingai vieniems pardavus žurnalistų namus Vilniuje, neprileistieji prie turto dalybų smarkiai supyko. Prasidėjo teismai Vilniaus žurnalistai prieš Vilniaus žurnalistus. Kaune vienas žurnalistikos chuliganas savo bulvariniame laikraštyje ėmė piktybiškai "važiuoti" ant kolegos, tad prasidėjo teismai Kauno žurnalistas prieš Kauno žurnalistą. Negana to, išsigandę, jog R. Eilunavičiaus kompanija gali parduoti ir jų namus, laikinosios sostinės žurnalistai savo pastatą perregistravo. Dėl to užsirūstino pirmininkas R. Eilunavičius, tikėjęs, jog tik jo komanda turi teisę prekiauti LŽS nekilnojamuoju turtu. Tuomet prasidėjo teismai Vilniaus žurnalistai prieš Kauno žurnalistus. Ir tai toli gražu dar ne visos ketvirtosios valdžios rietenos. Dalis žurnalistų atskilo nuo LŽS, kūrė alternatyvias organizacijas bei draugijas. Rietenos buvo taip įsismarkavusios, jog susirinkę į eilinius anksčiau vykusius LŽS suvažiavimus ar konferencijas žurnalistai ne tiek sprendė savo reikalus, kiek dalyvavo batalijose Vilnius prieš Kauną. Kolonijų kaliniai iš didžiųjų miestų irgi pjaunasi, tačiau dievaži ne taip, kaip žurnalistai. Niekada tarpusavyje nesipjovė Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio žurnalistai. O ko rietis, kai jie neturi anei kambarėlio, anei pinigėlių. Vilniečių ir kauniečių pjautynės aprimo tik tuomet, kai sostinėje paslaptingai ištirpus LŽS turtui, liko trečdalis milijono litų... skolos.
Atvykę į XIII suvažiavimą žurnalistai išsklaidė penktąjį mitą - kad yra protingi. Vilniečiai nė už ką nesutiko, kad suvažiavimas vyktų Kaune, kauniečiai atsisakė važiuoti į Vilnių. Tad buvo nutarta susitikti neutralioje vietoje - Šiauliuose. Kelionės išlaidos niekam nė motais - už autobusus, nepigią Dramos teatro salę ir net restorano užkandžius juk apmoka valstybė, tai yra LŽS fondas. Užsakyti restorane kavą ir maistą buvo klaida, nes keletą kartų suvažiavimo rengėjams teko nutraukus posėdį raginti žurnalistus pasitraukti nuo stalų, grįžti į salę balsuoti.
Kieno rogėse sėdi...
Sunkiai vyko ir pats LŽS suvažiavimas. Pirmąją dienos pusę žurnalistai daug tuščiai ginčijosi dėl nereikšmingų dalykų. Vakarop susigriebta, jog bus nespėta apsvarstyti svarbiausius klausimus. Tada prasidėjo tikra palaida bala. Pradėta balsuoti už svarbius dokumentus urmu, nesigilinant į jų esmę. Iškėlę rankas balsuotojai ne kartą vienas kito klausė, už ką gi balsuojama. Ilgai nediskutuojant nutarta, jog LŽS pirmininkui reikia mokėti atlyginimą. Žymiai karštesni debatai kilo dėl problemos - kiek. Nubalsuota, jog pirmininkas vertas 3 000 litų (neatskaičiavus mokesčių). Netrukus salėje kilo šurmulys, kai suvažiavimo vedėjas paskelbė, jog suvažiavimas beveik vienbalsiai nutarė pirmininkui skirti "skirti ne mažiau kaip 3 000 litų".
"Tačiau juk ir 5 000, ir 10 000 litų yra ne mažiau, - girdėjosi tarpusavyje pavydžiai purkštaujant balsuotojus, tačiau dėl viršutinės atlyginimo dalies jau nebebuvo nei laiko, nei noro perbalsuoti, - nes jau buvo aštunta valanda vakaro. Paskubomis imta rinkti LŽS pirmininką. Siūlytos keturios kandidatūros, tačiau veikiai išaiškėjo, jog trys vadovauti nenori ar negali. Liko vienintelė laikino LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus kandidatūra. Dievaži pirmininko rinkimai atrodė komiškai - taip neseniai buvo renkami L. Brežnevas, S. Huseinas ar F. Kastro - vienas kandidatas iš... vieno. Tikriausiai skaitytojas atspėjo, kas buvo išrinktas. D. Radzevičius negalėjo būti neišrinktas.
Kol buvo skaičiuojami balsai, žurnalistai sugriovė dar vieną mitą - kad jie yra sumanūs. Į tribūną užlipęs "Panevėžio balso" vyriausiasis redaktorius Vytautas Tavoras paprašė kolegų pagalbos ir ėmė bėdoti, jog jo laikraščio savininkai įvedę cenzūrą - ne visus leidžia kritikuoti. Tai vyras rado naujieną! Te redaktorius nuvažiuoja į kaimą, kur pirmas sutiktas mažaraštis išdėstys gyvenimo logiką - kieno rogėse sėdi, to ir giesmę giedi. Ir iš kur dar randasi tokių naivuolių, manančių, jog kitur pasaulyje leidžiama loti ant ko nori? Dabar Lietuvos laikraščiai priklauso verslininkams, didžiausiosios televizijos - švedams. Savininkai, žinoma, turi savų interesų ir bičiulių, tad savo leidinyje neleis juodinti nei savęs, nei draugų. Skaitytojai puikiai mato, su kuo draugauja laikraščių magnatai. Ne taip seniai "Lietuvos rytas" be gailesčio drožė konservatorius, kol dienraščio vyr. redaktorius nuvyko atostogų su tuometiniu premjeru G. Vagnorium į Šri Lanką. Kartu pavažinėjus su "tukutuku" ir pakasus (pakasius) vėžlių kiaušinius, "Lietryčio" plokštelė apsivertė. Nesunku pastebėti, kad "Lietuvos rytas" labai myli Vilniaus banką, "Respublika" - banką "Snoras", na o "Lietuvos žinios" iki alpulio dievina B. Lubio įmones. Taigi kolegos neatjautė nesupratingojo V. Tavoro, nieko jam nepatarė, o metėsi į rūbinę - mat dar nesibaigus suvažiavimui baigėsi kava ir sumuštiniai, tad žurnalistai išsilakstė spjovę į kelis paskutinius dokumentus. Ką gi, pavasarį nutarta sušaukti naują LŽS suvažiavimą. Bus naujų rietenų, naujų išlaidų. Ir naujų kvailysčių?
D. Graužinio nuotr.
"Nerinkite pirmininku Radzevičiaus, - reikalavo didelis sostinės žurnalistų klano priešas V. Kavaliauskas (su akiniais). - Jis negeras žmogus!"
( LZS-1.jpg );
Žurnalistai ne kartą balsavo neįsigilinę už ką.
( LZS-2.jpg );
Ir kas pasakė, kad žurnalistai trumpai gyvena?
( LZS-3.jpg );
Mokslų daktaras, VU Žurnalistikos instituto dėstytojas Andrius Vaišnys nesutiko "mažiausiai už 3000 litų" stoti prie profesinės sąjungos vairo.
( LZS-4.jpg );
