2002-ųjų gegužę visą Lietuvą sukrėtė žinia apie Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje (dabar - pataisos namai) kilusį žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) protrūkį, kuomet vienu metu virusas buvo nustatytas net 296 nuteistiesiems. Iš jų maždaug trečdalis jau išėję į laisvę, kai kurie už naujus nusikaltimus vėl grįžę į įkalinimo įstaigas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog kaliniai užsikrėtė vartodami intraveninius narkotikus. 23 metų vilnietis Genadijus - vienas iš tų nuteistųjų, kuriems bekalint Alytaus GRPDK buvo diagnozuotas daugeliui baimę ir siaubą keliantis virusas...
Sutikęs gatvėje Geną (taip prisistato tvarkingai apsirengęs jaunuolis) niekada nepagalvotum, kad jis užsikrėtęs ŽIV ir daugiau nei 12 metų išbuvęs narkotikų nelaisvėje.
Narkotikų nelaisvėje
Pirmą kartą Genadijus pabandė narkotikų (parūkė žolės) būdamas 12 metų. Patiko. Taip ir pradėjo... Vaikinas prisipažįsta, jog iškart pajuto kvaišalų poveikį, tačiau žodžiais išreikšti tokios būsenos nesugebėtų. Buvo tiesiog gera, ir tiek. Sužinoję, jog sūnus tapo narkotikų belaisviu, tėvai visokiais būdais bandė jį gelbėti, traukti iš šios pražūtingos gelmės, ne kartą gydė narkologiniame dispanseryje, vežiojo po reabilitacines įstaigas, bendruomenes, tačiau niekas negelbėjo. Jokios įtakos jaunuolio gyvenimui neturėjo ir sesuo. Su ja iki šiol išlikę gana šaltoki, kiek oficialūs santykiai...
Narkotikai pareikalauja didžiulių išlaidų, todėl anksčiau ar vėliau narkomanai pradeda vogti, plėšti, dėl to jiems labai greitai atsiveria vartai į kalėjimą. Taip atsitiko Genadijui. Pirmą kartą vaikinas buvo teisiamas 1996-aisiais. Tąsyk už grotų nepakliuvo, nes teismas paskyrė lygtinę bausmę. Po poros metų, nors ir būdamas nepilnametis, jau iškeliavo į koloniją - teismas nuteisė kalėti dvejus metus ir 3 mėnesius. 1999-aisiais mirė mama, o po dešimties mėnesių - tėvas. Šios netektys buvo itin skaudžios.
- Matyt, tai buvo neišvengiama, taip turėjo būti, - mano jaunuolis.
Medikų nuosprendis
2002-ųjų sausį už eilinę vagystę vilnietis atsidūrė Alytaus GRPD kolonijoje. Genadijus prisipažįsta jautęs psichologinę priklausomybę nuo narkotikų. Kolonijos aplinka, nuobodi kasdienybė, tie patys veidai, įtempti tarpusavio santykiai tiesiog stūmė jį į narkotikų glėbį. Vaikinas tikina dažnai "įsidurti" negalėdavęs, nes tam reikėję didžiulių lėšų, tačiau atsiradus galimybei to nevengdavo. Tuomet galvodavo, kad kvaišalai naikina bet kokias problemas, tačiau tik vėliau suprato, jog iš tiesų jos niekur nedingsta, gal tik šiek tiek nutolsta...
Genadijus niekada nesusimąstė, jog gali užsikrėsti ŽI virusu. Jis sakė pasitikėjęs kolonijos administracija, medicinos darbuotojais, manė, kad vykdoma griežta kontrolė ir nė vienas infekuotasis negali atsidurti šalia. Genadijus iki šiol nesuvokia, kaip kolonijoje gali atsirasti užsikrėtusiųjų, kuomet kiekvienąkart iš karantino pereinant į gyvenamuosius sektorius atliekamas kraujo tyrimas... Tačiau daugiau nei už trijų mėnesių vaikinas išgirdo kitą - medikų nuosprendį. Paaiškėjo, jog jis užsikrėtęs ŽIV. Genadijus tik vėliau sužinojo, jog apie tai, kad Alytaus kolonijoje yra daug užsikrėtusiųjų, vadovai, taip pat Medicinos skyriaus viršininkė žinojo jau seniai. Esą dėl to ir buvo pradėtas masinis nuteistųjų kraujo patikrinimas. Tačiau vaikinas nesuvokia, kodėl šis darbas nebuvo atliktas daug anksčiau...
Jokių negalavimų, išskyrus didžiulį psichologinį sukrėtimą, Genadijus nejautė, tik buvo labai sunku susitaikyti su šia žinia. Vis dėlto greičiausiai gelbėjo tai, kad į tokį grėsmingą sąrašą vienu metu pateko daug jo kolegų - būryje buvo galima jaustis tvirčiau. Vieno likimo nuteistieji vienas kitą palaikė... Kokio nors gydymo medikaijiems neskyrė - tiktai ėmė dalinti vitaminus, raminamuosius (to iki tol nebuvo). Kolonijos valdžia bandė slopinti užsikrėtusiuosius apėmusią depresiją, be to, bijojo, kad tarp dviejų stovyklų (sveikųjų ir užsikrėtusiųjų) nekiltų riaušės. Tačiau, Genos teigimu, iš tiesų buvo gana ramu. Jie nejautė kokio nors spaudimo iš kolegų, niekas jo neužgauliojo...
Lūžis
Prieš kurį laiką Genadijaus gyvenime įvyko staigus ir gana rimtas lūžis. Dar būnant kolonijoje susiklostė štai tokia situacija - tris dienas jis nerūkė (tiesiog neturėjo cigarečių). Kuomet kolega, gavęs siuntinį, pasiūlė cigaretę, vaikinas susimąstė - esą jeigu tiek laiko nerūkė ir nereikėjo, kam iš viso rūkyti... Ir jis nusprendė nerūkyti. Štai tada ėmė rutuliotis kita mintis - reikia baigti ir su narkotikais... Ši mintis stiprėjo, stiprėjo, kol vieną dieną tapo realybe. Jau daugiau nei mėnuo Genadijus nevartoja narkotikų - griežtai nusprendė jų atsisakyti visam gyvenimui...
Niekas nepatikės, kad atsisakyti priklausomybės taip paprasta. Sesuo taip pat netiki, jog Gena išsivaduos iš narkotikų nelaisvės. Niekas nebetiki. Tai Genadijų erzina, tačiau drauge suteikia jėgų, stiprybės nepasukti atgal...
- Aš daugiau niekada gyvenime nevartosiu narkotikų, - tikina Genadijus. - Jeigu jau pakilau iš to šūdo, kuriame plaukiojau, noriu visiems įrodyti, kad dar nesu žlugęs žmogus. Na o dėl viruso... Apie jį ir gresiančią ligą negalvoju. Galbūt ateityje atsiras vaistų...
Laisvėje niekas Genadijui, kaip užsikrėtusiajam, jokios paramos nesiūlė, niekas nesikišo į jo gyvenimą, jam nebuvo privalu kur nors lankytis, registruotis... Beje, Gena mano, kad koks nors gydymas jam ir nereikalingas, tačiau jei to prireiktų, neatsisakytų. Vaikinas žino, kaip reikia gyventi, kad neužkrėstų kitų. Tai nėra sudėtinga - reikia vengti lytinių santykių, panaudoto švirkšto neperduoti kitam...
Į ateitį žvelgia su viltimi
Šiuo metu Genadijus įsiregistravęs Darbo biržoje. Jis yra baigęs tik 8 klases, jokios specialybės neįgijęs, todėl sutiktų dirbti bet kokį darbą. Žinoma, jei tik atsirastų pasiūlymų. Kol kas vaikinas savo jėgomis randa lėšų pragyvenimui. Tiesa, jis neslėpė, jog vos grįžęs į laisvę buvo priverstas įvykdyti vagystę - tuo metu neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką pavalgyti. Tačiau ateityje žada vengti nusikaltimų. Neseniai jis buvo gavęs vienadienį pasiūlymą - padėti darbininkams sumontuoti laiptus, tačiau darbo diena baigėsi nesėkmingai. Jis susižalojo ranką. Nepaisant to, darbdavys savo pažadą įvykdė ir sumokėjo 40 litų, nors Gena viso darbo neatliko... Apie galimybę padirbėti užsienyje vaikinas nesvajoja. Visų pirma, jis nemoka jokios užsienio kalbos, be to, neturi pažįstamų, kurie padėtų ten įsikurti. Galiausiai jis susimąsto, jog galbūt darbdavys paprašytų atlikti kraujo tyrimą... Žinoma, net ir būdamas Lietuvoje jaunuolis tikina niekada neslėpsiąs, jog turi virusą. Tiesa, pirmasis tuo "pasigirti" nenorėtų, tačiau jei būtų paklaustas - tikrai nemeluotų. Vaikinas labai trokšta nuolatinio darbo - nori savo gyvenimui užsidirbti pats...
Genadijus pripažįsta, jog tie, kurie žino apie jo padėtį, šalinasi. Jis turi tik vieną draugą - tokio pat likimo žmogų. O jų kitados buvo gerokai daugiau. Dėl to jis nekaltina nieko, tik pats save. Genadijus - dar visai jaunas, tad nenuostabu, jog gatvėje pamatęs dailesnę panelę, nulydi ją žvilgsniu. Tada jam itin sunku - juk taip norėtųsi prieiti, užkalbinti, susipažinti - galbūt net užmegzti draugystę... Tačiau tokiomis akimirkomis iškart įsijungia "stabdžiai", juk reikėtų iš karto prisipažinti, kad "nešioji" ŽI virusą...
- Manau, kad kiekvienas turėtų tai pasakyti, kol meilė neįsiliepsnojo, - įsitikinęs jaunuolis.
Ieškoti savo likimo draugių nesinori, nes jos - arba narkomanės, arba prostitutės. Nuo jų Genai norisi sprukti kuo toliau...
