Mąstančiam žmogui nekyla klausimų, kodėl švietimas, mokslas ir kultūra turi būti prioritetinėmis sritimis. Problema yra ta, kad pastaraisiais metais Lietuvoje tai buvo tik deklaruojama, nesiimant jokių realių veiksmų.
Todėl nenuostabu, kad streikavo studentai, streikavo bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai. Kaimo ir mažų miestelių žmonėms praktiškai neprieinami tapo kultūriniai renginiai, visos lėšos kultūrai puoselėti koncentruojamos Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose. Švietimo, mokslo ir kultūros darbuotojų atlyginimai neadvekatūs jų atliekamam darbui ir atsakomybei.
Švietimas yra prioritetinė sritis
Koalicijos „Darbo partija + jaunimas” rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą 2008 – 2012 m. programos skyriuose, skirtuose švietimui, mokslui ir kultūrai, nuostatos formuluojamos labai atsakingai, išanalizavus susidariusią situaciją. Pastaruoju metu neįvyko jokių esminių pokyčių, kurie padėtų išplėsti švietimo prieinamumą, sukurti sąlygas testiniam visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi.
Kas atsitiko Lietuvos kaimuose, nedidelėse gyvenvietėse 2008 m. Vyriausybei priėmus nutarimą, „Dėl Bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo pakeitimo“? Savivaldybėse užsidarė mažos pradinės mokyklos, pagrindinėse mokyklose neliko 9–10 klasių, nebuvo renkamos ikimokyklinės grupės ir kt.
Ši mažų mokyklų „naikinimo” politika turi baigtis, todėl Darbo partijos programoje atsirado įsipareigojimai:
- Atnaujinti valstybės švietimo strategijos nuostatas.
- Sukurti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigų tinklą, kuris atitiktų efektyvumo, prieinamumo ir kokybės reikalavimus.
Mokiniai, tėvai skundžiasi, kad mokymasis tapo nepakeliama našta ir grėsme vaikų sveikatai – septynios aštuonios pamokos, namų darbų, projektų ruošimas sudaro pernelyg didelį krūvį.
Būtina keisti šią situaciją ir tai įpareigoja nuostatos priimtos programoje:
- Tobulinti bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programų turinį, didesnį dėmesį skiriant savarankiškumo, kūrybiškumo, patriotizmo ugdymui.
- Mažinti mokinių mokymosi krūvį, ypatingą dėmesį skiriant vaikų neformaliam ugdymui.
Metų metais diskutuojama, kad prasidėjus egzaminų sesijai ugdymo procesas yra žlugdomas – suolai išnešami į egzaminų sales, mokytojai tuo pat metu turi vesti pamokas ir dalyvauti egzaminuose – tačiau nieko nedaroma situacija pakeisti. Išspręsti su egzaminų sistema susijusias problemas numatyta programos įsipareigojime:
- Pertvarkyti egzaminų sistemą bendrojo lavinimo mokyklose, sutrumpinti mokslo metų trukmę.
Kiekvienais metais šalies mokyklose trūksta įvairių dalykų mokytojų, pradėta kalbėti apie leidimą studentams dirbti mokyklose. Ar tai būtų pats geriausia sprendimas? Tikrai ne. Mes matome kitus šios problemos sprendimo būdus:
- Sudaryti patrauklias darbo, buities ir kitas sąlygas mokytojams, dirbantiems kaime.
- Didinti pedagogų ir kitų švietimo darbuotojų atlyginimus. Mažinti mokytojų darbo krūvį.
- Pedagogams, turintiems 30 metų pedagoginio darbo stažą, paankstinti senatvės pensijos amžių nuo 55 metų suteikiant galimybę pageidaujantiems dirbti toliau.
Išskirtinis dėmesys – regionų kultūrai
Nors pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse juntami, deja kultūros srityje – nieko nauja. Ji tebėra podukros vietoje. Iki nesureguliuotos nacionalinių kultūros institucijų veiklos sritys ir atsakomybė, neparengtos strateginės ilgalaikės kultūros programos, stinga aiškaus ir apibrėžto kultūros projektų, meno institucijų, atskirų kultūros, literatūros ir kitų meno kūrėjų viešo konkursinio finansavimo kriterijų bei sklaidos apimant visus šalies regionus. Be to, kultūros įstaigų – teatrų, muziejų, bibliotekų, kultūros centrų darbuotojai tapo mažiausiai apmokama biudžetinių įstaigų darbuotojų grupe.
Daugelyje apskričių ir savivaldybių dar nėra sukurtos funkcionalios kultūros veiklos sistemos, kuriose būtų įtvirtintas visuomenės kultūrinių poreikių ugdymas ir tenkinimas. Iki šiol nėra išgyvendintos svarbios kultūros procesų administravimo spragos, nesirūpinama profesionalaus meno sklaida ir šios paslaugos yra labai sunkiai prieinamos periferijos gyventojams.
Savivaldybėse trūksta glaudaus ir efektyvaus kultūros, turizmo, švietimo institucijų ir verslo bendradarbiavimo. Nėra glaudaus ryšio tarp apskričių viršininkų ir savivaldybių institucijų, o regiono kultūros santykiai nėra grindžiami partnerystės principais, prastai rūpinamasi tikslinių valstybės profesinių meno kolektyvų veiklos regionuose programų finansavimu, nepakankamai remiamos regionuose menininkų ir regionų kultūros visuomeninių organizacijų programos ir t.t.
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį iki šiol dirbusios vyriausybės, vietos valdžios institucijos nepakankamai kryptingai vykdė nacionalinę bei regioninę kultūros politiką. Už netinkamą kultūros gyvybiškumą šalyje, kūrybinių galių, kūrybinės gyvasties, tapatumo, savitumo išlaikymą, Europos ir pasaulio kultūrų turtinimą atsakomybė tenka ir politikams.
Globalizacijos, naujų komunikacijų plėtros, didėjančio žmonių mobilumo sąlygomis didėja reali grėsmė Lietuvos kultūrai, jos etninės kultūros autentiškumo praradimui.
Ir nors partijos bei Seimo narių iniciatyvomis ir pastangomis, buvo priimti tokie svarbūs teisės aktai, ar jų pataisos kaip: Kultūros centrų įstatymo ir jo poįstatyminių aktų, Dainų švenčių, Kultūros rėmimo fondo, Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo papildymo, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektai, sukurti tęstinės Regionų kultūros plėtoties, Ilgalaikės tautinio ir pilietinio ugdymo, Vaikų ir jaunimo meninio ugdymo programų projektai, tačiau šiandien to nepakanka. Todėl Darbo partija partija siekia:
- Telkti visuomenę naujam požiūriui į kultūrą, puoselėjant pilnavertę kultūros plačiąja prasme sampratą – kultūra yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, moralę, teisę, menus, tikėjimus, papročius, tradicijas, kitas materialines ir dvasines vertybes, ugdančias visuomenės kūrybiškumą, tautiškumą, pilietiškumą, dvasingumą, darbingumą, ką žmogus įgyja kaip individas ar visuomenės narys ir pats betarpiškai dalyvaudamas daugialypiuose procesuose kuria visuomenės gerovę.
- Imtis iniciatyvos, kad valstybėje būtų sukurta kokybiška, efektyviai veikianti ir reprezentatyvi kultūros politikos sistema: sukurti nauji ar patobulinti pamatiniai kultūros procesų vystymo ir administravimo teisės aktai, kiti dokumentai, grindžiantys kultūros sąveiką su švietimu, informacine, socialine, ekonomine politika, atskirai įvertinant kultūros ( kultūros proceso, kaip prekės vertės, tuo pačiu ir pridėtinės vertės su unikalia pačios išsaugojimo savybe) ekonominę reikšmę ir įtaką valstybės dinamiško, konkurencingo ūkio kūrimui, ekonominei plėtrai.
Kritiškai išanalizavę visus iki šiol veikiančius strateginius valstybės kultūros politikos dokumentus bei valstybės vykdomas kultūros procesų vystymo programas, iniciuojuosime bei, sutelkus iniciatyvinę kultūros, švietimo, verslo, kūrybinių organizacijų ir kitų suinteresuotų visuomenės narių atstovų grupę, imsimės iniciatyvos sukurti:
- Naują Nacionalinės kultūros strategiją;
- LR Kultūros ( pagrindų ) įstatymą;
- Ilgalaikę valstybinę kultūros programą;
Išskirtinį dėmesį skirsime regionų kultūrai, kaip svarbiausiajai sudėtinės nacionalinės kultūros daliai ir siekia užtikrinti administracines, finansines, teisines sąlygas regionų kultūros plėtoties suaktyvinimui, kultūros paslaugų gerinimui, galimybių visuomenės nariams naudotis šiomis paslaugomis sudarymui, kultūros, turizmo, švietimo, verslo ryšių sanglaudai, bendradarbiavimo tarp regionų puoselėjimui, regionų etninio bei kultūros paveldo savitumo išsaugojimui.
