Stasys VARNECKAS
Giedrius užsimojo trečią kartą, tačiau nuo palangės, kur jau gaišo dvi priplotos musės, pasigirdo plonas, gailus zyzimas. Giedriaus ranka su laikraščiu sustingo ore. - Neužmušk manęs, Giedriau, - zyzė pilka muselė. - Aš išpildysiu tris tavo norus. Giedrius net pašiurpo. Jis žinojo, kad tris norus išpildo tik auksinė žuvelė, kai pavyksta ją nutverti. Tačiau kad paprasta lietuviška musė tai galėtų, jis dar nebuvo girdėjęs. - Stebuklai margo svieto! - kraipė galvą Giedrius. - Ar tikrai išpildysi tris mano norus? - Galiu ir penkis - skirtumas nedidelis, - atsakė musė. - Tik išdėstyk juos, o visa kita - mano problemos. Giedrius susimąstė, bet mąstė neilgai, nes buvo jaunas ir nevedęs. - Iš pradžių suveik man gražią žmoną ir milijoną. - Tau, mielas Giedriau, - meiliai suzyzė musė, - galiu ir pačią Pamelą Anderson išpiršti. Jos biustas ne vieno milijono vertas. Giedrius net kvėpuoti pamiršo - pačią Pamelą Anderson! Jam,kaimo vaikinui! - Ar nemeluoji? - Neįpratusi... Sakyk ir kitus savo norus - aš juos visus iš karto. Mažiau biurokratizmo. Giedriui svaigo galva, kurioje vos tilpo Anderson biustas. Jam daugiau nieko nebereikėjo, nors tik prieš minutę ketino prašyti geresnių primilžių ir gero cukrinių runkelių derliaus. - Ko snaudi, muse? - Yra viena maža kliūtis, mielas Giedriau, - vėl pasigirdo saldus kaip cukrus balselis. - Kai virš galvos laikraštis, negaliu susikaupti. Mesk tą laikraštį į krosnį, ir tada... Kas bus tada, laki Giedriaus vaizduotė jau buvo seniai nupiešusi. Į dūdą susuktas bene pats storiausias šalies dienraštis nuskriejo krosnin, suliepsnojo ir išlėkė pro kaminą. Įsitikinusi, kad pavojaus nebėra, musė pakilo nuo palangės ir tingiai nuskrido paplavų kibiro link. Matyt, atsigerti. - Ei, ei! - pavymui sušuko Giedrius. - O pažadai? - Pažadai? - dar kartą suzvimbė musė, nutūpusi ant kibiro krašto. - Pažadai yra politikų duona. Pažadėsi - patiešysi, netesėsi - negriešysi.
