Pavydas stipresnis už meilę
Irena ZUBRICKIENĖ
Su pavydu susiduriame jau ankstyvoje vaikystėje: iš pradžių pavydime gražesnių žaislų, vėliau - sėkmės moksluose ir ne mums sakomų pagyrų. Suaugusiųjų pavydas, už kurio, anot psichologų, slypi nepasitikėjimas savimi, neretai įgauna kitokią spalvą - atsiranda su meile, o išblėsta - išsiskyrus. Tik ne visada tas išsiskyrimas apsieina be kraujo, kapų, teismų...
Pasveikino auksu ir... šūviais
Vilniaus teisėsaugininkai tebetiria dėl pavydo įvykusią tragediją - praėjusių metų gruodžio 10-osios naktį sostinėje, Strelčiukų gatvėje, po triukšmingo konflikto žuvo čia gyvenusi Svetlana J. (32 m.) ir jos atstumtas buvęs mylimasis Arvydas K. (33 m.).
Išsituokęs Arvydas ir taip pat kitoje šeimoje gimusias dvi mažametes dukras viena auginusi Svetlana kartu gyveno apie metus. Prieš kurį laiką gyvenęs JAV ir ten dirbęs taksistu, po to sugrįžęs į gimtinę ir įstojęs į Mykolo Romerio universitetą Arvydas buvo tvarkingas, mylintis, rūpestingas vyras, svajojęs apie advokato karjerą. Svetlana dirbo gėlių pardavėja. Kaimynai ir po tragedijos tikina, kad sugyventinių pora buvo sumpatiška ir miela, Arvydas žavėjo tuo, kad labai mylėjo Svetlanos dukras ir buvo kultūringas, išvaizdus, paslaugus, dėmesingas. Tik prieš kokius du mėnesius iki niekieno nenujaustos tragedijos jiedu išsiskyrė. Mat Svetlana artimai susibičiuliavo su gerokai jaunesniu vyriškiu, automobilių remonto meistru Denisu (20 m.), ir Arvydą atstūmė.
Atstumtas vyras negalėjo susitaikyti su mylimosios išdavyste ir netektimi. Išsiskyrusios poros artimiesiems nebuvo paslaptis, kad Arvydas SMS žinutėmis maldaudavo Svetlanos vėl būti kartu, o kartais net grasindavo, jog galutinai paliktas vienas jis nusižudys arba ją nutrenks automobiliu. Vyras aiškiai išsidavė, kad gyvenimas be Svetlanos jam nebemielas. Tačiau moteris buvo apsisprendusi pradėti naują gyvenimo etapą su kitu mylimuoju.
Tą dieną Svetlana šventė savo gimtadienį - linksminosi su draugėmis kavinėje. Šios progos nepamiršęs Arvydas tądien keliuose baruose, o paskui ir savo namuose girtavo su savo bičiuliais. Jis buvo pasiruošęs pasveikinti tolstančią mylimąją - paruošęs dovanų auksinę grandinėlę ir per 2000 litų esą skoloms už jos butą sumokėti.
Vienu momentu Arvydas, žinodamas, kad jo bičiulis turi savigynai skirtą kovinį pistoletą, netikėtai draugą užpuolė - sužalojo peiliu į nugarą ir pagriebęs jo ginklą, leidosi per duris. Sėdęs į savo automobilį, jis nuvyko pas Svetlaną. Moters namuose dar nebuvo, tačiau jos dukterys, puikiai pažinojusios Arvydą, naktinį svečią lengvai įsileido. Vyras paprašė mergaičių paskambinti mamai, kad ji kuo greičiau pareitų į namus. Kartu buvo pakviestas ir naujas Svetlanos širdies draugas Denisas.
Kai Denisas atvyko, name jau dirbo pareigūnų grupė, vaikštinėjo šoko ištikti kaimynai, o Svetlana ir Arvydas buvo nebegyvi... Meilės trikampio dalyvis sužinojo, kad Arvydas, sulaukęs iš kavinės grįžusios Svetlanos, padovanojo jai brangią dovaną, tačiau tuoj pat tarp buvusių mylimųjų kilo grumtynės, nes Svetlana pamatė ginklą ir bandė jį atimti. Tai peraugo į triukšmingą konfliktą, tad kaimynai iškvietė policiją. Kai tuoj pat atvyko pareigūnai, name pasigirdo šūvis - sužalota moteris sugebėjo išbėgti į lauką, tačiau čia pat sukniubo. Paskui ją išbėgo į koją šūviu sužalota jos vienuolikmetė dukra (14-metė dukra pasislėpė pas kaimynus), o paskui šią - Arvydas. Jis pradėjo šaudyti į policinininkus ir sulaukė atsako. Vyras skubiai pasuko atgal į namą, užsibarikadavo Svetlanos bute, tačiau netrukus butą šturmavusi operatyvinė grupė aptiko Arvydą nebegyvą. Pavydo apakintas ir turbūt keršto troškęs nelaimėlis buvo nukautas šaudžiusių policininkų. Kieme susmukusi Svetlana taip pat greitai užgeso. Mirtinas pavojus atsitraukė tik nuo pašautos mergaitės.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnai dar neskelbia tyrimo detalių, tačiau Svetlanos kaimynai iškėlė versiją, kad Svetlana irgi galėjo būti nukauta ne Arvydo, o policininkų, puolusių ginkluotą ir šaudžiusį vyrą. Patikėti, kad sūnus nušovė labai mylėtą moterį, negali ir Visagine gyvenantis Arvydo tėvas - istorikas, mokslų daktaras Algirdas K. Gedulo prislėgtas našlys, kuriam dabar beliko tik vyresnysis sūnus, dirbantis Vilniuje, sielojasi ne tik dėl to, jog liko be jaunėlio rodyto šilto dėmesio, bet ir dėl to, kad sūnus tapo žudiku. Tėvas įsitikinęs, kad tokiu keliu Arvydas, geraširdis ir jautrus literatūros mylėtojas, galėjęs pulti tik būdamas afekto būsenos.
- Buvo graži meilės istorija, kuriai nutrūkus tik iš vienos pusės, kitą apėmė pavydas ir užvaldė keršto jausmas arba vienatvės neviltis, - samprotavo Svetlanos kaimynai. - Greičiausiai šūviai turėjo būti skirti ir Denisui, bet dar gerai, kad šis tą naktį pavėlavo atvykti. Labiausiai gaila Svetlanos mergyčių, kurios buvo priverstos matyti šeimos dramą ir mamos žūtį. Jos neturi jokių artimųjų. Meilė kartais būna tokia žiauri...
Prarado sveiką protą
Praėjusių metų kovą mirtini šūviai buvo paleisti ir Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav.). Vietos gyventojai tikina: žiaurumą, virtusį beprotybe, pagimdė atstumto vyro pavydas.
Ilona R. (35 m.), jos paauglys sūnus (15 m.) ir sugyventinis Audronis Š. (42 m.) pastaruosius kelerius metus gyveno Ilonos motinos tvarkingame name. Dažnai šiuose namuose būdavo ir Ilonos brolis Artūras G. (30 m.). Neseniai iš Kauno atsikrausčiusi šeima su bagotiškiais mažai tebendravo, tačiau po įvykio jie negailėjo gerų žodžių Ilonai - rūpestingai mamai ir labai tvarkingai, meniškos prigimties šeimininkei.
Ramaus ir gražaus gyvenimo tetroškusiai Ilonai trūko vieno - tokį pat požiūrį puoselėjančio gyvenimo ramsčio. Moters gyvenimo draugas Audronis buvo kitoks: kaime ne kartą matytas neblaivus, įžūlokas, o ir namuose mėgdavęs pasėdėti prie butelio.
Mintis nutraukti santykius su Audroniu galutinai užvaldė Iloną tada, kai prieš keletą mėnesių vyras įkliuvo užsienyje dėl gabentų kontrabandinių cigarečių. Jis buvo kelis mėnesius įkalintas Švedijos kalėjime. Ilona, atstumu tarsi patikrinusi savo jausmus, sugyventiniui pranešė, kad, jam grįžus į Lietuvą, tolimesnio bendro gyvenimo nebebus - ji norinti išsiskirti. Laikas subrandino šį Ilonos apsisprendimą taip stipriai, kad dvejonių jau nebuvo likę. Suvokti savo moters planų nenorėjo tik pats Audronis. Manytina, kad svečioje šalyje vyras brandino savo lemtingą sprendimą: "arba - arba"...
Į sugyventinės namus Bagotojoje Audronis, atlikęs bausmę Švedijoje, sugrįžo prieš gerą savaitę iki būsimos tragedijos. Vyras nuolat gėrė, nes jautėsi atstumtas Ilonos, dar buvo girdėjęs, jog jo moteris nusižiūrėjusi kitą"- taigi nuoskaudą reikėję skandinti...
Lemtingąją dieną Ilona buvo išvykusi į darbą. Jos motina, pajutusi, kad neblaivus Audronis tik triukšmauja ir provokuoja konfliktus, išėjo paviešėti pas tame pačiame kaime gyvenančią kitą dukterį. Namuose liko Ilonos brolis Artūras, jo draugė Janina ir Ilonos sūnus.
Vėlų vakarą paauglys paskambino mamai ir pranešė matęs, kaip Audronis susirinko dvivamzdį nupjautavamzdį šautuvą (jis laikytas neteisėtai; matyt, įsiutęs vyras iš anksto suplanavo būsimą nusikaltimą ir jam pasiruošė). Barnių išvarginta moteris nesvarstė, ar tai tik juokai - žinia netrukus pasiekė Kazlų Rūdos policiją. Kai keli pareigūnai kartu su išsigandusia Ilona atvyko į jos namų kiemą, iš vidaus pasigirdo šūvis... Tai buvo Audronio Š. atsisveikinimas su gyvenimu. Vyras buvo aptiktas sėdintis kambaryje, šautuvas likęs prie kojos, galva paženklinta šautine žaizda.
Netrukus pareigūnai sužinojo, kad Audronis - ne vienintelė ginklo auka šiuose namuose: prieš tai jis per staiga kilusį barnį buvo nušovęs kambaryje besiilsėjusį Ilonos brolį Artūrą, kurio raginimas uždaryti duris iš kitos pusės jį labai įsiutino. Be to, jau buvo nukreipęs ginklą ir į kartu buvusią bei tragediją mačiusią Artūro draugę Janiną. Mergina maldavo žudiko pamąstyti - esą jis žudo niekuo dėtus žmones... Po šių žodžių Audronis, matyt, atsipeikėjo. Jis, išėjęs iš žmogžudystės vieta ką tik tapusio kambario, užsirūkė cigaretę ir prisėdo. Po keliolikos minučių pamatęs, kad į gedulu paženklintą namą atvyksta policijos pareigūnai, žudiku tapęs Audronis paleido mirtiną kulką ir sau, taip tarsi išsispręsdamas savo pavydo ir keršto sukeltas problemas...
Trise netilpo po vienu stogu
Šiuo metu Kauno apygardos teisme su pertraukomis vyksta teismo procesas, kuriame marijampolietis Irmantas Čiupkevičius (25 m.) kaltinamas nužudęs savo draugės Jolantos sutuoktinį Kęstutį Menkauską (33 m.). Marijampolėje, Menkauskų bute, įvykusi tragedija - irgi su vadinamojo meilės trikampio atspalviu.
Jolanta pasakojo, kad su vyru Kęstučiu, su kuriuo augino du mažylius, pastaruoju metu visiškai nebesutarė ir jau ruošėsi skirtis. Tačiau sutuoktiniai esą buvo supratingi ir tolerantiški - nors tebegyveno tame pačiame bute, abu turėjo pasirinkę po naują meilės objektą.
Lemtingąjį pernykščio rugsėjo vakarą Menkauskai minėjo savo sūnelio gimtadienį. Jolanta pasiūlė sutuoktiniui pasikviesti į namus savo draugę, su kuria norėjo susipažinti, o pati pasisakė pasikviesianti savąjį. Tai buvo Irmantas.
Kol aplinkui sukinėjosi švenčiantys vaikai, Jolanta, Irmantas ir Kęstutis bendravo taikiai. Pastarasis vis rašinėjo trumpąsias žinutes savo draugei, kuri vis dėlto nesiryžo pasirodyti sutuoktinių namuose. Vėlų vakarą visi trys buvo išėję į parduotuvę parsinešti daugiau vaišių. Grįžtant Kęstutis sutiko naktį dirbantį pažįstamą taksistą ir trumpam atsiskyrė nuo žmonos ir Irmanto. Teisme Jolanta sakė nuo to momento pajutusi, jog sutuoktiniui kažkas yra ne taip - esą Kęstutis atrodė lyg sutrikęs, lyg blogų minčių apimtas, lyg vaikiškai nudžiugęs, jog sutiko bičiulį. Baigėsi tuo, kad naktį į Menkauskų butą sugrįžusi minėta trijulė pradėjo pyktis, o abu Jolantos vyrai susigrūmė. Per akimirksnio grumtynes svečias Irmantas griebėsi virtuvėje buvusio peilio, kuriuo ką tik buvo pjaustytas pyragas, ir vienu taikliu dūriu mirtinai sužalojo tuščiomis rankomis prieš jį stojusį Kęstutį.
Nors Jolanta, dabar jau našlė, teisme tikino, kad jos vyras, bendraudamas su jos naujuoju draugu Irmantu, neišsidavė galėjęs būti užvaldytas pavydo, tačiau tą naktį su Kęstučiu gerą valandą bendravęs taksistas pasakojo, kad Kęstutis jautėsi nemaloniai ir neįprastai. Esą įsėdęs į automobilį vyras apmaudžiai ir ironiškai pratarė taksistui pasižiūrėti pro mašinos langą, kur ėjo jo "boba su meilužiu", o paskui vis nerimavo, kad "to ožio" naktį neįmanoma išprašyti iš namų...
Pavydas - tai liga
Dar XVIII amžiuje prancūzų dramaturgas Pjeras Bomaršė yra pastebėjęs, kad pavydas - tai viso labo kvailas išdidumo kūdikis arba bepročio liga. Mūsų psichiatrai irgi pritaria, kad pavydą reikia gydyti kaip ligą, kaip sutrikimą, nes pavydas - tai visa "puokštė" neigiamų jausmų: baimė prarasti mylimąjį, nuoskauda, apmaudas, neretai gimdantis kerštą. Kai šis jausmas užvaldo žmogų, jis kankina ir jį patį, ir asmenį, į kurį nukreiptas. Pavydas žlugdo ir santykius, ir meilę. Kai jo nebeįmanoma kontroliuoti, dažnai peržengiama riba - galima mirtina tragedija.
Klaipėdietė psichologė Viktorija Gončarova teigia, kad pavydo užvaldytas žmogus turėtų kreiptis psichologo ar psichoterapeuto pagalbos, kai suvokia, jog nebevaldo situacijos, tampa stiprių emocijų auka, negali atsikratyti baimės, nuoskaudos, pykčio.
Teigiama, jog geriausi vaistai nuo pavydo - pasistengti nežeminti savo pavydo objekto, didinti savo reikšmingumą, tapti savarankiška asmenybe, mylėti bei gerbti save. Jeigu pavyduolis pasiduoda savo mintims ir rezga įvairius planus, pavydas jį "suėda".
Psichologai teigia, kad dėl pavydo išyra kas penkta santuoka. Baisiausia, kad pavyduliavimas yra daugelio smurtinių veiksmų ir net žmogžudysčių priežastis - išprovokuoja daugiau nusikaltimų už gobšumą ir garbėtrošką.
Nuo senų laikų buvo įprasta manyti, kad žmogžudystės, įtarus seksualine neištikimybe, dažniausiai vykdomos chroniškų alkoholikų ir psichikos ligonių, tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė, kad tarp įvykdžiusiųjų tokius nusikaltimus alkoholikų ir bepročių tėra apie 25 procentus, o dauguma "patologiškų pavyduliautojų" visose kitose gyvenimo srityse yra visiškai sveiki.
