Sigitas STASAITIS
Pociūnėlių (Radviliškio r.) klebonas Vytautas Kurtinaitis (43 m.) išgarsėjo neseniai savavališkai išvertęs senovinius šventoriaus vartus. Visa tai būtų ne bėda, tačiau kilus skandalui kunigas labai daug prišnekėjo ko nereikia. Jo keiksmai neįtikusiems parapijiečiams bei gyrimasis apie mergų meilę netrukus davė derlių. Klebono žodis išlėkė žvirbliu, o grįžo... gandru. Išplūstieji parapijiečiai neliko skolingi: "Akistatai" išpasakojo gandus, jog ankstesnėje parapijoje Šiaulių rajone, beganydamas dvasiškas aveles, V. Kurtinaitis prisiganė... nesantuokinį vaiką!
Naujasis klebonas tryško energija
Maždaug prieš dešimtmetį gražioje Pociūnėlių (Radviliškio r.) parapijoje klebonavo kunigas Stanislovas Žukauskas, nūnai "ganantis aveles" netoliese, Šiaulėnuose. S. Žukauskas - kunigas iš pašaukimo. Ramus, tylus, išprusęs, iš jo niekas nėra išgirdęs blogo žodžio. Susiruošęs kalėdoti klebonas iš anksto susitardavo, įspėdavo, kurią valandą jo laukti, ir pasirodydavo minutė į minutę. Tačiau net ir toks dvasingas klebonas kažkam Pociūnėliuose užkliuvo, mat neįdomu, kai nuošalios parapijos gyvenimas per vangus, per tylus. Prieš septynerius metus Šiaulių apskrities vyskupija S. Žukauską iškėlė, o į jo vietą atsiuntė naują kleboną - Vytautą Kurtinaitį. Nuo tos dienos parapijos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Naujasis ganytojas buvo itin energingas. Negalima sakyti, kad S. Žukauskas prastai tvarkė bažnyčią, tačiau V. Kurtinaitis į darbą puolė pasiraitojęs rankoves. Jis turi talentą į talką pasikviesti parapijiečius. Kunigas ir pats nevengė darbo - jį žmonės matydavo ir šventorių šluojant, ir žolę pjaunant. O kaip gražiai V. Kurtinaitis susitvarkė savo namus! Pociūnėlių gyventojai korespondentui sakė, jog klebono sodyba kelerius metus buvo pripažinta gražiausia rajone. Naujasis klebonas pateikė sveikintinų iniciatyvų - pavyzdžiui, į laidotuves krepšelį ar vainiką nunešti nuo kelių žmonių, o sutaupytais pinigais paremti mirusiojo artimuosius. Klebonas dėstė tikybą Pociūnėlių mokykloje, šventorių apsodino gėlėmis, įvedė tradiciją Pociūnėlių centre statyti eglę ir prie jos susirinkus atšvęsti Naujuosius metus.
Didžiausias priešas - liežuvis
Kunigo likimo vos nesugriovęs skandalas kilo taip pat per V. Kurtinaičio iniciatyvumą. Pociūnėlių medinė bažnyčia mena caro laikus, šventoriuje yra senos kapinaitės, ošia daug senų sutrešusių medžių. Keletą kartų vėtros vertė medžius, nukentėjo antkapiai ir bažnyčios stogas. V. Kurtinaitis su keliais vietiniais gyventojais sutarė, jog tie nupjaus kelis pavojų keliančius medžius. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Šventorius - ne miškas, nupjauto medžio nėra kur paleisti laisvai kristi, tad klebonas užsakė kraną. Tačiau paaiškėjo, jog mašina neįvažiuoja per siaurus šventoriaus arkinius mūrinius vartus. Parapijos vadovas nutarė vartus nugriauti, o vietoje jų sumūryti naujus - gražius, plačius. Netiesa, kad klebonas tai daryti nutarė paslapčiomis - savo planą jis aiškiai išdėstė net per kelis sekmadieninius pamokslus, tad Pociūnėliuose tai niekam nebuvo paslaptis. Tačiau kai vieną antradienį klebono darbininkai vartus nuvertė, kilo triukšmas. Išaiškėjo, jog V. Kurtinaitis yra gavęs leidimą tik pjauti medžius, bet ne vartus versti. Anksčiau vartais niekada nesidomėję, sujudo Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) pareigūnai. Jie atvyko apžiūrėti nuolaužų net iš paties Vilniaus. Iš KVAD specialistų išgirdęs, jog vartams beveik du šimtai metų ir jie yra saugotina vertybė, nustebo ir pats V. Kurtinaitis.
Kunigas - lygiai toks pat žmogus kaip ir mes visi, turintis ne tik privalumų, bet ir silpnybių. Viena jų - alkoholis. Pasak pociūnėliškių, pastaraisiais metais kalėdodamas klebonas labai greitai "pavargdavo". Veltui jo laukdavo kitos šeimos - kunigas jau knarkdavo. O kai žmonės jau būdavo praradę viltį, pailsėjęs V. Kurtinaitis netikėtai apsireikšdavo lyg šventa dvasia, tik su nelabai šventu kvapeliu. Pavyzdžiui, 23 valandą. Tačiau bene didžiausias kunigo priešas (nepatikėsite) - jo paties... liežuvis! Supykęs V. Kurtinaitis (o išgėręs jis dažnai būna labai piktas) paleidžia į darbą liežuvį. Per ilgą liežuvį Pociūnėlių mokykla turėjo atsisakyti klebono kaip tikybos dėstytojo paslaugų - V. Kurtinaičiui neįtikę berniukai buvo nuolat pravardžiuojami debilais, o mergaitės - dar negražiau. Panašių epitetų V. Kurtinaitis negailėjo ir savo parapijiečiams. Tačiau žmonės įprato ir nebekreipė į tai dėmesio. Kol nekilo nugriautų vartų skandalas.
Išplūdo net senukus
V. Kurtinaičiui būtų užtekę pripažinti, kad negerai išėjo, sukvietus vietininius valdžios atstovus pasitarti, kaip atitaisyti žalą, ir skandalo net nebūtų buvę. Tačiau atvykus televizijos ir spaudos korespondentams, V. Kurtinaitis davė valią savo didžiausiam nedraugui - liežuviui. Juolab kad tądien buvo prastai nusiteikęs - pagiringas.
Visa Lietuva kraipė galvas girdėdama, jog prieš vartų griovimą pasisakę pociūnėliškiai klebonui yra tik "debilai, buožės, išverstaskūriai komunistai". Kunigas stipriu žodeliu "pagerbė" ir jam nepatinkančius senus parapijiečius, kuriems, anot V. Kurtinaičio, "protas pasimaišo, kai karstas ima stuksenti į šikną".
- Vartai buvo beverčiai, mūryti sovietmečiu, nes plytos... raudonos! - klebonas atskleidė savo erudiciją ir net neišlaikė viešai nepasigyręs savo grožiu. - Pociūnėlių klebonas per televiziją atrodė visų geriausiai. Pažiūrėkit į mane. Gerai atrodau, mergos mane myli!
Tuoj įsitikinsime, jog besigirdamas kunigas nė kiek neperdėjo. Mergos jį iš tikro myli. Bendraudamas su jomis V. Kurtinaitis sugeba kai ką ir pastatyti, ne tik nugriauti...
Apie nepraustaburnio kunigo mergas "Akistata" būtų niekada nesužinojusi, jei ne įžeidus V. Kurtinaičio liežuvis. Įžeisti pociūnėliškiai žurnalistui pašnabždėjo, ką "mergelių numylėtinis" išdarinėjo ankstesnėje klebonavimo vietoje - Šiaulių rajone, Šakpyliuose.
Pastojus jausmai atšalo?
Nuvykęs į kaimą, kur V. Kurtinaitis klebonavo 1990 - 1995 metais, žurnalistas nesunkai sužinojo apie jo meilės nuotykius. Apie juos Šakpyliuose žino absoliučiai visi. Pasak žmonių, jaunas, ką tik seminariją baigęs gražuolis kunigas patraukė ne vienos kaimo mergelės dėmesį, o Monikos Petriškytės - labiausiai. Pasak žmonių, Monika pati sekiojo paskui kleboną, kol galop jį sugundė. Kaip kalba kaimiečiai, V. Kurtinaitis neatstūmė jauno kūno...
- Taip, kunigas Kurtinaitis iš tiesų yra mano sūnaus Albino tėvas, - "Akistatai" pirmu sakiniu pripažino M. Petriškytė.
Aukšta, liekna, labai graži moteris pridūrė, kad berniukas to nežino, dėl meilės su kunigu jis nekaltas, todėl prašė neminėti vardų ir pavardžių. Teisėtu moters prašymu visi galintys vaikui pakenkti duomenys publikacijoje pakeisti.
Pasak M. Petriškytės, į jų kaimo bažnyčią atvykus klebonui ji buvusi vos aštuoniolikos. Šakpyliuose tebuvo vos keli laisvi kavalieriai, tačiau ir tie prasmirdę arba degtine, arba traktoriaus tepalais - kur jiems lygintis su gražuoliu kunigėliu. Negalėdama atsispirti vis stiprėjančiam jausmui, Monika tapo nuolatine bažnyčios lankytoja. Galop klebonas ją pakvietė kartu sutikti naujuosius 1993-iuosius. Tada tai ir įvyko... Artimas porelės bendravimas truko dar kelis mėnesius, kol Monika pajuto besilaukianti. Mergina apie tai iškart išsipasakojo V. Kurtinaičiui ir tvirtina, jog kunigas bandė įkalbėti ją nutraukti nėštumą. Monika atsisakė, todėl nieko nuostabaus, jog po to santykiai su meilužiu ėmė greitai šalti. M. Petriškytės pasakojimu, kai 1994-aisiais pasaulį išvydo Albinas, nei ji, nei sūnus V. Kurtinaičio absoliučiai nebedomino.
Viešai pavadino žentu
- Jis man atnešė saldainių dėžę ir viskas, - kaltina Monika. - Daugiau iš jo nesulaukiau jokios pagalbos. Paprašiau, kad padėtų parvežti lovelę, tačiau atsisakė - matyt, nenorėjo, kad kas pamatytų kleboną tempiantį vaikišką lovytę. Dar po kelių mėnesių prašiau, kad padėtų bent pakrikštyti vaiką, tačiau krikšto dieną Vytautas vėl dingo. Manau, išsigando besirenkančių svečių ir kalbų. Niekada iš jo daugiau nieko neprašiau ir neprašysiu.
Išvengti kalbų Šakpyliuose V. Kurtinaičiui buvo sunkiau nei lovytės. Kaime visi kikendami pamena, kai po pamaldų prie V. Kurtinaičio priėjęs Monikos tėvas tyčia garsiai, kad visi parapijiečiai girdėtų, drėbė klebonui:
- Na, ženteli, tai kuris vežimą pirksime?
Šiuo metu Monikos tėvas jau miręs, o M. Petriškytė laimingai ištekėjusi. Šakpyliuose manoma, jog būtent dėl šio skandalo V. Kurtinaitis netrukus buvo iškeltas į Radviliškį, o iš ten - į Pociūnėlius.
Ką apie šią istoriją mano pats V. Kurtinaitis, sužinoti nepavyko. "Akistatos" žiniomis, matydama, jog nugriovęs vartus V. Kurtinaitis tik plūstasi ir pučiasi, Šiaulių apskrities vyskupija užsispyrėliui pasiūlė nusivilkti sutaną. V. Kurtinaitis staiga praregėjo ir krito ant kelių atgailaudamas. Kurį laiką jis karštai meldėsi Paberžėje pas tėvą Stanislovą, po to keliuose laikraščiuose išspausdino viešą atsiprašymą. Prasižengėliui buvo atleista, dabar jis jau išvykęs klebonauti į naują vietą - į Kriukų (Joniškio rajonas) parapiją. Deja, ten klebono rasti nepavyko, o jo mobiliojo ryšio telefonas nepažįstamiesiems neatsiliepia.
Yra žinių, jog Lietuvoje V. Kurtinaitis - toli gražu ne vienintelis kunigas, galintis turėti vaikų. Liaudis kalba apie daug panašių nusidėjėlių, tačiau kol žmonių niekas viešai nekeikia, jie viešai neliežuvauja ir kalbos toliau kaimo nepasklinda. Vienišos motinos, kurių kūdikiais bent kiek rūpinasi anoniminiai tėvai, irgi dažniausiai išsaugo paslaptį.
Autoriaus nuotr.
"Pažiūrėk, močiut, klebonas pats gražiausias, mergos mane myli", - besipūsdamas prieš šią senyvą kaimietę filmuojamas V. Kurtinaitis paleido frazę, aplėkusią Lietuvą. Žodis išlėkė žvirbliu, o grįžo "gandru" apie nesantuokinį vaiką.
( Klebon 01 )
Ne šie šnekučio Pociūnėlių klebono verčiami vartai sugriovė jo likimą, o ilgas liežuvis.
( Klebon 02, 03 )
