Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Va ir sulaukėme pavasario... Tai kas, kad dar nenutirpo sniegas, kad vis dar reikia storesnio apsiausto ar, žingsniuojant gatve, kiekvieną akimirką būtina saugotis, kad neišsitiestum ant ledo - saulutė kasdien kopia vis aukštyn... O šylant orui (kaip tame posakyje) kyla ir noras... Tad apie ką daugiau berašyti, jei ne apie meilę! Ir kas tokia tema atviriau pasipasakos, jei ne gerbiamieji parlamentarai...
Meilės tema, be abejo, neišsemiama, beribė. Tad šįkart plačiau apsistokime ties vienu jos skirsniu - pirmąja meile...
Su pirmąja meile išskyrė... armija
- O, Dieve, - išgirdęs klausimą, ar atsimenąs savo pirmąją meilę, mįslingai atsiduso socialdemokratas Algimantas Salamakinas. - Kitaip ir būti negali!
Pasak pono Algimanto, tai buvo labai labai seniai - kai jis dar buvo ir jaunas, ir gražus ("dabar likau tik gražus"). Gal koks penkiolikmetis ar šešiolikmetis. Kaimo bernelis nusižiūrėjo... metais jaunesnę miestietę, pas senelius atvykdavusią iš paties Kaišiadorių centro! Jos vardas buvo Dana.
- Pavardės tai jau neprisimenu, - prisipažino Algimantas.
Na ir kuo gi Dana tą "kaimo bernelį" sužavėjo? Ir kaip jis rodė miestietei dėmesį?
- Ji buvo labai labai graži, - vienu atsikvėpimu išpoškino ponas Algimantas. - Ar protinga? Oi, tuomet panašūs klausimai net į galvą nešaudavo! Svarbiausia - išvaizda!
O va su "dėmesio rodymu" kaimo bernužėliui - pats prisipažįsta - buvo prasti popieriai. Kaimo kultūrnamyje Algimantas ilgai stypsodavo pakampėje neatitraukdamas nuo Danos akių, tačiau taip ir neišdrįsdavo iškviesti šokiui. Va Algimanto vyresnysis brolis buvo visai kitoks - galima sakyti, net per drąsus. Tiesa, nuo jaunėlio Danos nenuviliojo...
Taigi gal kokius metus Algimantas be aktyvesnių veiksmų rėžė sparną apie Daną, kol, vargais negalais drovumą nugalėjęs, ir šokti pakvietė, ir, atsargiai suėmęs už rankutės, po šokių į senelių namus palydėjo. Ir net pabučiavo!
Jei atvirauti - tai iki galo...
- Pone Algimantai, o gal tą įsimintiną vakarą ar net visą naktį Danos senelių nebuvo namuose, tad įsimylėjėlių porelei niekas nesutrukdė pajausti ir kai ką daugiau, ne tik susikibusių rankučių skleidžiamą karštį? - "Kranklio" žurnalistė pasiteiravo garbųjį seimūną. - Na, turbūt supratote, kad turėjau omenyje pirmąjį kartą...
- Oi, ką jūs! - regis, net nusipurtė pašnekovas. - Apie lovą anuomet net nepagalvodavau! Juk sakiau - buvau labai nedrąsus, kuklus bernelis... Ne toks, koks dabar...
Deja, po dvejų draugystės metų Algimantas su Dana išsiskyrė. Algimantą dvejiem metams pašaukė į tarybinę armiją, o kuri pana, girdi, taip ilgai lauks...
Pirmoji meilė... be atsako
- Cha cha cha, tai bent klausimas! - nusikvatojo liberalcentristas Jonas Čekuolis. - Aišku, kad tai teko išgyventi! Tik, gaila, be atsako...
Jonas iki ausų buvo įsimylėjęs klasės draugę. Tačiau viešai savo jausmų nedemonstravo, nesišvaistė ir aistringais prisipažinimais. Tai gal toji bendraklasė net nenutuokė, kuriam vaikinukui, kaip sakoma, tuo laiku trumpino gyvenimą?
- Tiesą sakant, aš jai siųsdavau įvairius ženklus, - patikslino Jonas Čekuolis. - Kitų klasės mergaičių galėdavau ir nepastebėti, o jai būdavau ypač paslaugus, mandagus, net pataikaudavau... Vis ieškodavau progų pasimaišyti jai po akimis ir kojomis... Tuo laiku kitaip mergintis nemokėjau - buvau jaunas ir nepatyręs... Matot, gyvenome Sovietų Sąjungoje, tai yra už "geležinės uždangos", be to, rodydavo kitokius animacinius filmukus...
Kaip bebūtų gaila, dėl meilės džiūstantis Jonas (pašnekovas nieku gyvu nesutiko pasakyti pirmosios meilės vardo) iš panelės nesulaukė jokio atsako.
- Gal ji net nesuprato, kad buvau įsimylėjęs? - kiek pasvarstęs suabejojo parlamentaras. - O gal ir ne itin dominau...
O kokia gi, jei ne paslaptis, buvo Jono pirmoji meilė? Kaip atrodė? Turbūt buvo išskirtinio grožio, matmenų (90-60-90)?..
- Ji buvo labai komunikabili, mokanti bendrauti, visada - geros nuotaikos, labai protinga, - džiugiai ėmė vardinti parlamentaras.
Na tik nereikia taip įžūliai meluoti! Taip, manote, ir patikėsime - keturiolikos penkiolikos metų paaugliui nė kiek nerūpėjo svajonių merginos išvaizda, tam tikrų kūno vietų apimtys, lūpų putlumas... Po neilgos pauzės ponas Jonas vis dėlto nusileido. Taip, girdi, mylimosios proto lygis paaugliui tikrai nebuvo svarbiausia...
O ar tamsta jaunystėje buvo didelis mergišius?
- Žinoma, neapsiribojau viena dviem panelėmis, tačiau labai aktyviai paskui sijonus nelakstydavau, - prisipažino J. Čekuolis.
Dar po minutės pašnekovas patikslino:
- Na, tik nepagalvokit, kad buvau koks neįgalus! Paprasčiausiai manęs neviliodavo vienadieniai (o gal tiksliau - vienanakčiai? - V. G.) nuotykiai...
Pasiteiravus apie pirmuosius potyrius intymiajame gyvenime gerbiamas parlamentaras apsimetė šiam reikalui niekada neteikęs didelės reikšmės. Esą pakankamai daug malonumų teikia ir ne toks artimas bendravimas... Kitaip sakant, Joną esą visiškai tenkino platoniška meilė - švelnūs prisilietimai, glamonės, nekalti bučinukai...
Nors ir nesitikėdama nuoširdaus atsakymo, žurnalistė vis dėlto pasiteiravo, ar Jonas Čekuolis niekada nesigraužiąs dėl to, kad pirmoji meilė taip ir liko tik prisiminimuose, nesikremtąs, kad ji dabar - ne ponia Čekuolienė?
- Labai daug laiko praėjo - dabar jau... kaip ir nesigailiu, - tiesiog pribloškė seimūno atvirumas.
Visada traukė ne tokie, kaip visi
- Aš mokiausi aštuntoje klasėje, o Romas buvo devintokas, - viską puikiai prisimena Valstiečių ir naujosios demokratijos partijos atstovė Seime Rima Baškienė. - Pamilau, nes jis buvo ne toks, kaip visi: ir savo išvaizda, ir gabumais...
Pasak ponios Rimos, mėlynakis, aukštaūgis Romas puikiai skambino gitara, turėjo be galo gražų balsą. Kai išgirsdavo Rima Romo traukiamas dainas, taip paširdžius ir užliedavo žodžiais sunkiai nusakomi jausmai... Kaip bebūtų gaila, jųdviejų draugystė truko neilgai - vos metus.
Antroji Rimos meilė buvo Kęstas. Irgi gitaristas. O trečiasis ir - tfiu, tfiu, tfiu - paskutinis - dabartinis vyras Raimondas. Taip pat ne iš kelmo spirtas - tautodailininkas, skulptorius.
Kaip matyti, Rima savo gerbėjams kėlė gan aukštus reikalavimus. O kuo iš kitų merginų išsiskyrė, kuo vaikinus sužavėdavo, patraukdavo pati?
- Sunku pasakyti, - pasikuklino pašnekovė. - Gal aktyvumu (tai jau tikrai vyrams tokios labai patinka - V. G.), organizuotumu, energingumu, noru visada suktis įvykių sūkurio centre?..
Klausėme vyrų, tad negalime nepasiteirauti ir ponios Rimos: ar prisimenanti tąjį anąjį... pirmąjį kartą?
- Tai nutiko su dabartiniu mano vyru, - ilgai nesukusi galvos atsakė pašnekovė. - O daugiau jokių "pirmųjų kartų" nebuvo... (iš tikrųjų, po to būna antras, trečias, ketvirtas... - V. G.).
Tiesa, dabar į tokius dalykus ponia Rima žiūri kiek kitaip. Girdi, laikai keičiasi, kiekvienas ir kiekviena nusprendžia, kaip jam ar jai geriau - taip ir pasielgia... Rima esą likusi "senoviška", tačiau labai abejoja, ar tokiu motinos pavyzdžiu žavisi (ir seka) du sūnūs...
Meilė buvo abipusė...
Konservatoriui Kazimierui Starkevičiui ėjo šešiolikti, o jo mylimoji buvo metais jaunesnė. Birutė Kazimierui irgi nebuvo abejinga (na, bent jau paaugliui vaikinukui taip atrodė). Dėl panelės Birutės Kazimieras ir smarkiai karščiuodamas vaidindavo uolų mokinį - skubėdavo į mokyklą, per pertraukas koridoriuje sukdavo ratus - kad tik "netyčia" susitiktų su savo mylimąja, kad persimestų vienu kitu žodeliu ar, nejučia atsidūrus tamsesniame pagalbinių patalpų kampe, pajustų ir Birutės širdies padažnėjusį plakimą... Jiedu taip karštai vienas kitą pamilo, jog ir pramoginius šokius poroje lankyti pradėjo! Tačiau baigėsi Kazimiero mokslai vidurinėje - išblėso ir pirmoji meilė... Kazimieras išvažiavo studijuoti į Vilnių, o jo mylimoji liko Kaune. Per didelis atstumas (skaičiuojant anų laikų matais), girdi, graužė, graužė ir sugraužė tyrą pirmąją meilę...
- O, aš nesu šiuolaikiškas, - pasiteiravus apie pirmąjį kartą, bemat išpoškino konservatoriams atstovaujantis Seimo narys. - Tik su žmona, ir ne kitaip.
Ko gero, melo detektorius dabar pradėtų skleisti signalus, informuojančius, kad tiriamasis asmuo - Mikė melagėlis... Na, bet įvertinus tai, jog kalbamės su politiku...
Tarsi supratęs, kad žurnalistė nelinkusi iškart viskuo, ką ponas sako, patikėti, Kazimieras Starkevičius pasitaisė:
- Šiaip tai esu turėjęs daug panelių... Žinot, studentiški laikai... Darbo stovyklos, šokiai, vakarėliai... Dabar net pagalvojau - kaži kaip Liuda iš medicinos instituto laikosi?..
Tačiau kad ir koks donžuanas jaunystės laikais jautėsi trijų vaikų tėvas Kazimieras, ribų, anot jo paties, niekada neperžengdavo. Jį, kaip ir daugelį to meto vaikinukų, esą tenkino platoniška meilė.
Kokia meilė, jei nelieka randų!?
Dešimtokės Dangutės (dabar ji - ponia Mikutienė, Seime atstovaujanti Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijai, vadovaujanti Seimo Sveikatos reikalų komitetui) širdį pavergė... paralelinės klasės moksleivis. Jis, ko gero, buvo plačiapetis, juodaplaukis, aukštaūgis...
- Oi, visų pirma jis buvo pirmūnas, labai protingas, tolerantiškas, gerai išauklėtas, - žurnalistę pataisė ponia Dangutė. - Aišku, ir aukštas, gražus... Bet ne juodaplaukis...
Ar tai buvo abipusė meilė? Kiek ilgai ji truko? Pasak Dangutės, "artima draugystė" juodu siejo lygiai vienerius metus.
- O kiek per šį laiką drauge praleidote, pavyzdžiui, naktų? - parūpo sužinoti.
- Vaje, ką jūs! Taigi mūsų tėvai buvo pažįstami! Taip toli ir taip giliai tikrai nebuvome nuėję! (o kuo čia dėtos tėvų pažintys? - V. G.)
Nors, pasak ponios Dangutės, pirmoji meilė jau "seniai perdegė", ji tam tikrose vietose (be abejo, atspėjote - širdyje) neabejotinai paliko randus. Na, randelius. O iškart po išsiskyrimo su pirmąja meile esą atrodė, kad žemė prasivers po kojomis...
Po išsiskyrimo Dangutė pirmosios meilės daugiau nematė, niekada nebuvo sutikusi. O norėtų. Tiesiog iš moteriško smalsumo būtų įdomu sužinoti, kaip jam sekasi, kaip gyvena...
Apie pirmąją meilę - tik puse lūpų
Išgirdęs, kokia tema "Kranklio" žurnalistė pageidaujanti kalbėtis, ne pirmą kadenciją Seimo suolą trinantis Arminas Lydeka sutriko. Vaje, girdi, esąs vedęs, bijąs apie tokius dalykus viešai kalbėti... Vis dėlto pavyko poną Arminą prikalbinti atviram pokalbiui.
- Buvau pirmokas, - į malonius prisiminimus trumpam paniro gerbiamas parlamentaras. - Ir vieną gražią dieną taip stipriai įsimylėjau, taip įsimylėjau... Tegu teoretikai sako ką nori, tegu tvirtina, kad tokiame amžiuje apie jokį įsimylėjimą negali būti nė kalbos, tačiau aš, tą jausmą savo kailiu patyręs, niekada su panašiomis teorijomis nesutiksiu! Atsakingai sakau - buvau į-si-my-lė-jęs!
Hm, gal iš tiesų pirmoko meilė buvo verta romano siužeto - ponas Arminas iki šiol prisimena ne tik savo mylimosios vardą, pavardę, bet žino ir kur ji šiuo metu gyvena, kuo užsiima!
O kaip Arminas suvokė, kad jau esąs įsimylėjęs? Gal pradingo apetitas, ėmė kankinti nemiga? Nukrito kūno svoris? Smuko pažangumas?
- Cha, pirmoje klasėje daug pastangų mokantis nereikia, - nusikvatojo parlamentaras. - Ir apetitu, regis, nesiskundžiau. O va kad kažkas sunkiai paaiškinamo ėmė kirbėti viduje - tai jau tikra teisybė... Meilė turbūt tuo ir ypatinga, kad to jausmo neįmanoma nusakyti, apibrėžti, apibūdinti... Tiesiog norisi dieną naktį būti kuo arčiau mylimo žmogaus, dėl jo aukotis...
- Taip sakant, traukia fizinis artumas? - pasitikslinome.
- O, ne! Jei kyla noras tik pasimylėti - to jokiu būdu dar negalima vadinti meile!
- Tokia jūsų teorija, atleiskite, irgi nustebintų ne vieną jaunuolį. Argi įmanoma meilė be sekso?
- Gal pasakysiu taip: meilė apima viską - ir buvimą kartu, ir pasiaukojimą, ir seksą. Tačiau niekada nereikia pamiršti, jog meilė - tai ypatingi jausmai, o seksas - tik šiek tiek biologijos plius šiek tiek anatomijos... Nors, kita vertus, reikia ir vieno, ir kito. Svarbiausia - kad tai būtų laiku, sąmoningai ir abiem partneriams to norint. Negalima, kaip sakoma, "žaisti į vienus vartus".
- Tai dabar ir prisipažinkite visai Lietuvai: o pats esate taip "žaidęs"? Ar daug merginų kadais prigavote?
Ilga tyla. Atodūsis.
- Manau, kad ne, - galiausiai pasigirsta kitame laido gale. - Kaip pradėdavome draugauti, taip ir išsiskirdavome abipusiu susitarimu. Be nervų ir ašarų. Ką, kad panelės būtų nuodijęsi dėl manęs? Ne, to nebuvo. Bent jau neteko girdėti.
- O patį nors viena panelė yra palikusi?
- Hm... Na... Taip, matyt... Manot, kad jaučiausi lyg prieš pasaulio pabaigą? Tikrai ne! Tiesiog reikia išmokti save nuteikti, rasti argumentų kiekvieną savo ar buvusios draugės žingsnį pateisinti.
- Lengva kalbėti, kai jums - 37-eri. Kažin kaip tokius jausmų rebusus būtų sekęsi spręsti prieš porą dešimtmečių...
- Iš tiesų, jaunystė yra jaunystė. Todėl ir norėčiau patarti visiems penkiolikmečiams, šešiolikmečiams, taip pat ir vyresniems: neskubėkite! Mat jei pirmoji meilė apsuka galvą - norime to ar nenorime, tai lytinio gyvenimo pradžią galime sėkmingai kontroliuoti, nukelti tolyn.
- Esate liberalas, o taip primityviai - pasišaipytų net keturiolikmetis - mąstote... Beje, o kada tamsta įžengėte į šį gyvenimo periodą, platoniškuosius potyrius pakeitėte apčiuopiamesniais?
- Prisipažinsiu - buvau jau senas... Devyniolikmetis... Dabartiniam jaunimui to nesuprast...
Gerbiamą Arminą beliko tik užjausti - prarasta išties nemažai... Nors, tiesą sakant, dar nevėlu atsigriebti...
