Vieną sekmadienį po šaudymo į molinius balandžius (už penkiolika svarų - su nuolaida - dvidešimt šūvių ir storas instruktorius) nutariame pratęsti malonumus ir papietauti visuomeninio maitinimo įstaigoje.
Jei žmonės eina valgyti į restoraną, tai jis dažniausiai būna indiškas. Na, dar gali pasitaikyti kiniškas, tailandietiškas, japoniškas, prancūziškas arba itališkas. O kur tradicinė anglų virtuvė? Jos reikalai prasti. Iš jos šaiposi beveik visų pasaulio tautų atstovai, išskyrus, žinoma, amerikiečius, kuriems apskritai geriau patylėti, ir šiuo atveju jie tai supranta. Kaip pasakė mano senas bičiulis prancūzas, jei tik apskritai ką nors gamini, gali neabejoti, kad išeis geriau negu anglui.
Vienintelės tvirtovės, kurios dar laiko iškėlusios tradicinės angliškos virtuvės vėliavą, tai aludės (pub), sekmadieniais siūlančios vadinamuosius "roast dinner" - orkaitėje keptą mėsą su bulvėmis, daržovėmis ir Jorkšyro pudingais, į kurių aprašymą čia nesigilinsim. Ir dar yra tokios įstaigos, kurios vadinasi "Fish And Chips Shop" - žuvies ir keptų bulvių parduotuvės. Aštuoniasdešimt procentų šių įstaigų visiškai pateisina pavadinimą, liaudies duotą visoms žemiausio lygio plastmasinėms ir kartoninėms užkandinėms - "greasy spoon" ("riebaluotas šaukštas"). Likusios dvidešimt procentų vadina save "geriausia Fish and Chips Londone" (arba atitinkamai kuriame kitame mieste ar rajone). Visų “Fish and Chips” meniu pagrindas - gruzdintos bulvių lazdelės (free) ir balta žuvis, kepta tešloje. Porcijos milžiniškos, viskas žiauriai riebu ir pavalgius paprastai būna šiek tiek bloga, bet tai įeina į paketą, kaip dabar madinga sakyti. Iš užkandžių - rauginti agurkai ir marinuoti kiaušiniai (taip taip!). Gali valgyti vietoje, gali neštis namo - tada suvynioja į laikraštį.
Vienas iš šaudymo į molį entuziastų sakosi žinąs "geriausią Londone “Fish and Chips" (girdėjom...). Gerai, važiuojam. Užeinam - kultūra, stalai su kėdėmis, šaukštai neriebaluoti. Užsisakom - be abejo, žuvį su bulvėmis. Prisikemšam, kad net sprogstam. Padavėjas primygtinai siūlo desertą. Aš jau nieko nebenoriu, bet išsirenku "creme caramelle". (Argi tai angliškas desertas? Pavadinimas byloja apie kitą Lamanšo krantą.) Atneša, bet, man rodos, kai tokį valgiau Prancūzijoje, atrodė kiek kitaip... O čia kažkoks iškritęs į nuosėdas, gal iš prarūgusio pieno pagamintas? Paragauju - lyg ir nieko. Įveikiu du trečdalius ir pasiduodu - nebetelpa. Ateina padavėjas (italas) nurinkti lėkščių ir rūsčiai klausia: "Kodėl nesuvalgėt deserto?" "Kad kažkoks ne toks kaip visada", - sakau šypsodamasi. Padavėjas užrinka ant viso restorano: "Klausykit, čia panelė suvalgė tris ketvirtadalius deserto, o dabar nori grąžinti ir atgauti pinigus!" "Ateikit, ateikit", - moja restorano administratoriui. Tas ateina: "Kas čia darosi?" - "Čia panelei “creme caramelle” nepatinka, suvalgė tris ketvirtadalius ir nori grąžinti". "O kas negerai su tuo “creme caramelle”? Kur virėjas?!" - rėkia. Ateina virėjas - prancūzas. "Kuo nepatinka mano “creme caramelle”?" - "Kad kažkoks ne toks, kaip įprasta" - sakau. "Čia prancūziškas “creme caramelle”, kuris vadinasi kitaip, bet kadangi anglai to nesupranta, tai mes vadinam taip, kad žinotų, ką užsisako, bet gaminam kitaip". Nieko nesuprantu. "Viskas gerai, - sakau, - nieko aš nenoriu grąžinti, viskas gerai, atneškit sąskaitą". Bet triukšmas jau sukeltas ir visas restoranas žiūri į mūsų staliuką. Atneša sąskaitą. Joje įrašytos salotos, kurių mes nė matyti nematėm. Atkreipiame į tai padavėjo dėmesį. Padavėjas rėkia per visą restoraną kitai padavėjai: "Čia tie žmonės vėl skundžiasi, kad negavo salotų! Kur tos salotos?" Prieina padavėja: "Man niekas nesakė apie jokias salotas!" - "Kaip tai nesakė?" - "Kodėl aš turiu nešti tas salotas?!" - "Gerai, išskaičiuosim". Mes sakom: "Nereikia, pasilikit arbatpinigių. Bet gal galit garsiai paskelbti visam restoranui, kad mes palikom daug arbatpinigių?" - "Ar būtina?" - "Būtina". - "Žmonės, šitas staliukas paliko labai daug arbatpinigių!!!"
Restoranas vadinasi “Toff's” www.toffsfishrestaurant.co.uk. Tradicinė anglų virtuvė. Rekomenduoju.
