• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vaikystėje, kai į Operos ir baleto teatrą Basanavičiaus gatvėje buvau vedama beveik kas savaitę, ir kai reikėdavo atėjus persiauti batus, buvau įsitikinusi, kad Traviata ir Bohema, kartu su Toska, yra moterų vardai.

REKLAMA
REKLAMA

Čia, Londone, yra daugybė žmonių, kurie, sulaukę net ir trisdešimties, niekada gyvenime nėra buvę nei operoje, nei balete. Ir nebūtinai dėl to, kad tamsūs ar ką, paprasčiausiai toks malonumas čia daug sunkiau prieinamas. Visų pirma, finansiškai. Aš nepraleidžiu progos pasigirti, kad operoje per savo gyvenimą buvau gal 200 kartų. Ir iškart pasigailiu, kad pasisakiau, nes pasijuntu visiška snobe ir pižone. Kad prieš keletą metų paskutinį kartą sėdėdama Vilniaus Operos ir baleto teatre užmigau – nutyliu.

REKLAMA

Kartu su kitais studentais iš “Royal College of Art” ateinu į “Royal Albert Hal”, kurioje ir apie kurią dainavo ir šoko Bitlai, pažiūrėti La Boheme. Į generalinę repeticiją, nes už dyka. Jau senokai žinau, kad “Bohema” - tai ne vardas. Vietas mums duoda ložėje, skirtoje tik keturiems - jau neblogai.

REKLAMA
REKLAMA

Šviesos užgęsta, ir malonus vyriškas balsas praneša, kad, kadangi čia vyksta generalinė repeticija, tai dainininkai “jeigu nenorės, tai ir nedainuos”. Tai ko mes čia susirinkome?

Bet dainininkai išeina į sceną ir didvyriškai dainuoja. Tik apsirengę visi kažkaip “ne pagal epochą” – vieni lyg trečiajame dešimtmetyje, kiti lyg šeštajame, treti lyg su savais drabužiais… (Renginys vadinasi “dress rehearsal” - “repeticija su kostiumais”)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per pertrauką mano bičiulis, neva kultūringas anglas, nueina į bufetą, ir, prasistumdęs ten iki pat trečio skambučio, atneša tris vyno taures mums į ložę. Ačiū. Dar prigriebęs ir bulvinių traškučių pakelį. Dar kartą ačiū. Jau prasidėjus antrajam veiksmui, mėgina tą pakelį atplėšti, bet šis niekaip nepasiduoda. Traškesys užgožia veiksmą scenoje. Duoda man pamėginti. Aš pamėginu, traškučiai pasipila ant tamsiai raudono kilimo. Bohema.

REKLAMA

O veiksmas toks: vienas iš keturių jaunų protagonistų (studentų menininkų) staigiai įsimyli kaimynę, atėjusią pasiskolinti degtukų, kuri po kelių mėnesių jį palieka dėl turtingesnio, o paskui, kai jau miršta nuo džiovos, tai vėl grįžta pas jį. Ir kai numiršta, tai mums, publikai, kartu su keturiais “bohemščikais”, turi būti didžiulė emocinė trauma. O iš tikrųjų, kaip sako mano draugas Herkus, – nuobodu. Tos merginos personažas niekuo, na niekuo manęs nesužavi, nepaperka, nepririša, ir todėl man kažkaip visiškai negaila, kai libreto autorius ją numarina. O ir kitos “bohemščikų” bėdos tiesą sakant visiškai nesujaudina, na, pavyzdžiui, kad kitas įsimyli dvigubai už save vyresnę ir storesnę neva garsią dainininkę, o paskui labai pavydi, kai ji flirtuoja su kitais. Pačioje libreto pabaigoje rašoma apie tikrą draugystę, žmogišką šilumą ir nesavanaudišką pagalbą bėdai ištikus, tačiau žiūrint spektaklį to visai nesijaučia. Bet operoje atseit reikia klausytis muzikos. Tai kam tuomet ta perdėta vaidyba, gestikuliavimas? Kam tas reginys, kuris visai nėra joks reginys? Gal klausantis muzikos geriau tiesiog stebėti orkestrą, arba sietyną palubėje? Tuomet nereikės mokėti honorarų tingiems kostiumų ir dekoracijų dailininkams, siuvėjams ir butaforams, visas pastatymas, o tuo pačiu ir bilietai į jį gal tuomet atpigs? Gal tokia opera – XIX amžiaus aukštuomenės pramoga, kai nebuvo kitokių – jau yra atgyvenusi? Kuo šiais laikais čia pasireiškia aukštasis žanras (išskyrus tai, kad brangūs bilietai – gerai, kad įėjau už dyka, nes būtų dvigubai apmaudžiau)? Kuo tai (neskaitant muzikos) skiriasi nuo muilo operos? Kad nebus kitų serijų, ar kad matau veikėjus ne iki pusės, o su kojomis? Ir kodėl mane tai turi jaudinti? Tuo labiau, kad pagrindinis faktorius, traukęs visuomenės grietinėlę į operą – dairymasis į kitas ložes: kas su kuo atėjo ir kaip apsirengę – jau yra, deja, nunykęs. Manęs nejaudina, kas ir su kuo sėdi kitoje ložėje, o kas parteryje. Aš čia nieko nepažįstu. Demokratija.

REKLAMA

O štai kai nueinu į anksčiau mano minėtąjį miuziklą (meną liaudžiai) “Džeris Springeris. Opera”, - ir nueinu vien dėl to, kad manau jog bus visiškas š... ir galėsiu smagiai pasityčioti – niekas ten ir neapsimetinėja aukštuoju žanru. Bet reginys – nuostabus. Aukščiausio lygio pramoga. Viskas super profesionalu, aktorių veidai – kaip iš Gariūnų ar iš pokalbių šou (kur tokių ir prirankiojo?), drabužiai – kaip iš antrų rankų, balsai – angelų. Judesiai – dievų. Muzika – norisi šokti ir dainuoti. Tekstas – intelektualiai juokingas ir aktualus. Mane apima visiškas katarsis, kuris nepraeina dar keletą valandų (ne, dienų) po spektaklio. Žinoma, katarsiui gal šiek tiek padeda ir tai, kad spektaklio metu buvo galima gerti alų, prie kurio per pertrauką nereikėjo stumdytis, kad per pertrauką stoviniavome per du metrus nuo Liam Gallagherio iš garsiosios roko grupės “Oasis”, atėjusio su naująja žmona, naująja uošve, žmonos seserimi ir uošvės drauge, ir, kad sėdėjome pirmoje eilėje (nes joje bilietai buvo pigiausi (tada15 svarų, dabar gal 25) – turbūt žmonės nenori būti dainininkų apspjaudyti, nežinau). Ir dar tai, kad aktorius, vaidinantis velnią – velniškas gražuolis. Bet šie, patikėkite, tikrai nebuvo svarbiausi faktoriai sukėlę man ilgai neblėstančią euforiją.

Kaip nebūtų liūdna, rekomenduoju “Džerio Springerio Operą”, o ne “Bohemą” .

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų