Irena ZUBRICKIENĖ
Smilgių kaime (Marijampolės savivaldybė) gyvenantis Alvydas Bielevičius (48 m.) vos prieš pusmetį sugrąžino sūnų Artūrą motinystės teises praradusiai savo gyvenimo moteriai Danutai Ramanauskienei (55 m.), o kai moteris įrodė galinti gyventi dorai, ją vienu peilio dūriu iš vienuolikamečio berniuko atėmė visam gyvenimui.
Kruvinas vidurdienis
Tą rytą pabaigę kai kuriuos ūkio darbus kartu gyvenantys broliai Alvydas ir Aldavinas Bielevičiai, sulaukę netoliese gyvenančio giminaičio Vyto, sėdo pasivaišinti. Kartu buvo ir abiejų brolių moterys - Danuta ir Marytė. Vienu momentu, kai visi jau buvo apšilę nuo degtinės, Danutai iš rankų išsprūdo stiklelis. To pakako įsiutinti ir šiaip agresyvų Alvydą. Šis netikėtai pagriebė ant stalo gulėjusį duonriekį, lyg tyčia išvakarėse išgaląstą, ir smeigė juo savo moteriai į krūtinę. Danuta nutilo, sėdėdama susmego. Sugėrovai nunešė moterį į kitą kambarį ir paguldė. Alvydas taip pat sutriko. Anksčiau du kartus už vagystę ir tyčinį sunkų kūno sužalojimą teistas bei įkalinimo vietose pabuvęs vyras puolė merdinčios Danutos prašyti, kad medikams, kurių kviesti nuskubėjo jo brolis Aldavinas, sakytų peiliu dūrusis pati. Moteris kartais dar atsimerkdavo, tarsi norėjo kažką pasakyti, tačiau neįstengė. Kai atvyko medikai, ji jau buvo negyva. Namiškiai buvo spėję išplauti virtuvės, kurioje gėrė, grindis, apsitvarkę, tad rimtesnių nusikaltimo pėdsakų nebebuvo. Paskubomis apvalytą peilį, ant kurio dar buvo likę kraujo dėmių, pareigūnai rado nesunkiai. Nuo alkoholio apsvaigusi kompanija negalėjo (arba nenorėjo, bijojo) paaiškinti, kodėl Alvydui prireikė griebtis peilio. Pats įtariamasis iš pradžių bandė įteigti Danutos savižudybės versiją, verkė, bet kitą dieną areštinėje kalbėjo kitaip: tikino beveik nieko neprisimenąs, tačiau neneigė galėjęs durti Danutai.
Nelaimės reikėjo tikėtis
Tuoj po vidurdienio iš mokyklos dviračiu parmynusį trečiaklasį Artūrą pasitiko kraupi naujiena - jo mama nebegyva, o tėvas bus suimtas. Šiek tiek atsigavęs berniukas pradėjo glaustytis apie dėdienę Marytę, jos ir dėdės Aldavino prašyti, kad jo niekam neatiduotų. Vaikas tik prieš pusmetį pasijuto turįs šeimą. Anksčiau, jo motinai praradus motinystės teises, patekus į koloniją, kaip ir sugyventiniui Alvydui, Artūro tėvui, berniukas gyveno vaikų namuose. Dar anksčiau jam buvo tekę paragauti ir gatvės gyvenimo - prašyti išmaldos iš praeivių, nes taip liepdavusi mama. Į Smilgius parvežtas vaikas greitai pritapo prie naujų gyvenimo sąlygų, džiaugėsi juo besirūpinančiais gimdytojais ir, rodos, nebuvo "užsikrėtęs" gatvės gyvenimu. Artūras sakė, kad šiuose namuose jo niekas neskriaudė. O štai kiti namiškiai, anot pačių, nuolat kęsdavo Alvydo užgauliojimus, smurtą. Jo smūgių tekę paragauti net paties senutei motinai, uošvei, jau nekalbant apie namuose kasdien besisukiodavusius sugyventinę Danutą ir brolį. Pasak Aldavino, barniai kildavo vos po dviejų Alvydo išgertų stiklelių. Ne paslaptis, kad tėvų paliktą ūkį Aldavinas puoselėja visą laiką, o Alvydas - ne. Šis vyras nemažai laiko praleido kitur, kai turėjo šeimą ir du vaikus. Paskui valgė kalinio duoną. Po to sukiojosi kažkur apie Vilnių, kur prieš keliolika metų sutiko iš tų kraštų kilusią Danutą. Dar vėliau vėl sėdėjo. Į tėvų namus, kuriuose šeimininkavo brolis, Alvydas sugrįžo prieš kelerius metus. Nuo to laiko Bielevičių pastogėje - barniai, muštynės, grumtynės ir kraujas. Štai ir pirmąją šių metų dieną Alvydas peiliu į kaklą buvo sužalojęs brolį Aldaviną.
Velnio apsėstas?
Alvydo prisibijodavo ir svetimi. Kalbama, kad labai agresyvus jis būdavo nuo pat mokyklos laikų. Kalėjimai pusamžio vyro beveik nepakeitė. Savotiška - žiauria ir griežta - meile Alvydas mylėjo savo gyvenimo draugę. Su ja daugiau nei dešimt metų - ir kartu, ir atskirai. Būdavo, Alvydo sumušta Danuta pabėga Vilniaus link, vėl susiranda senus šiukšlyno draugus, bet sugyventinis ją greitai parsiveža. Namiškių teigimu, Danuta buvo "robotas" - nuo patirtų sužalojimų, randų ir nuolatinių pažeminimų ji judėdavo lėtai ir tuo iš naujo siutindavo Alvydą.
Visiems būdavę ramu, kai Alvydas pasinerdavo į savo pomėgį - drožinėjimą. Brolio teigimu, dvidešimt metų jis buvo liaudies meistras, savo drožinius rodydavo žmonėms, neretai juos parduodavo. Namiškiai dabar sako, kad Alvydo garbintas velnias turbūt bus jį ir apsėdęs.
Dabar visų didžiausias rūpestis - mažamečio Artūro likimas. Marytė ir Aldavinas žada niekam neatiduoti sūnėno - juk jis ne daiktas, kad būtų mėtomas iš vienos vietos į kitą. Jeigu tam pritars Sasnavos seniūnijos ir Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus atsakingi darbuotojai, Artūras, itin anksti skaudžiais likimo smūgiais paženklintas vaikas, liks gyventi dėdės šeimoje.
