Petras KURMELIS
Nuo praėjusio penktadienio - astronominio lygiadienio - diena eina vis ilgyn ir ilgyn, o naktis jau trumpėja. Nors žiemos šiemet kaip ir nebuvo, tačiau per lygiadienį ji dar pasispardė ir papylė sniego. Tačiau, kad ir kaip ji sispardytųsi, saulutė kopia vis aukštyn ir visus šalčio padarinius paverčia vandens upeliais.
Sinoptikai sako, kad žiema pagal visus duomenis buvo per šilta, o kovo orai - įprastiniai. Jau parskrido pempės, pražydo lazdynai.
Antradienį jau buvo Gandrinės. Tad dabar, jei pirmą kartą šiemet pamatysite tupintį gandrą, tai šiemet ir patys būsite apsnūdę, tupėsite vienoje vietoje. Na, o jei skrendantį - tai būsite darbštūs ir judrūs. Tėvai, atsimenu, sakydavo: "Jei gandrą pamatysi tupintį, tai liksi toje pačioje klasėje antrus metus". Dabar nei mokytojai, nei mokiniai į gandrus nebežiūri, o į kitą klasę kelia visus, kurie tik eina mokytis.
Lygiadienis, arba pavasario lygė, lietuviui buvo nuo seno svarbi diena. Tai buvo pagonių vaisingumo deivės šventė, taip pat senovės arijų tautų Naujieji metai pagal Saulės kalendorių. Šis metas seniau dar buvo vadinamas vasaroverčiu ir švenčiamas labai džiaugsmingai. Tą dieną saulė pateka lygiai rytuose, o nusileižia lygiai vakaruose.
Dabar šią dieną švenčia tik nedaugelis. Šiemet jie buvo susirinkę Vilniuje, ant Pūčkorių piliakalnio. Lygiadienio tradicijas gaivino folkloro grupė "Kūlgrinda", liaudies dainų klubas "Raskila". Dainomis ir šokiais, žaidimais jie žadino žemę.
