Roma JANKUTĖ
Viename Lietuvos didmiestyje gyvenantis Gediminas sutiko papasakoti trumpą savo gyvenimo atkarpėlę, praleistą už grotų. Keturi mėnesiai, praleisti Vilniaus pirmuosiuose pataisos namuose (jog čia kali įvairius nusikaltimus padarę buvę pareigūnai, vidaus tarnybos kariai, valstybės pareigūnai), jauno žmogaus gyvenime paliko ryškų pėdsaką. "Koks vaisiaus skonis - galėjau pasakyti tik jo paragavęs," - sakė Gediminas ir pripažino, jog pataisos namai pasirodė ne tokie baisūs, kokius jis įsivaizdavo laukdamas laisvės atėmimo bausmės...
"Ožiai" skundžia ne dėl to, kad yra blogi
- Kaip bebūtų gaila pripažinti - pataisos namuose tikrų draugų nėra, nes čia niekuo negali pasitikėti, - neslepia savo "atradimo" ekskalinys. - Žmonės tampa "ožiais" ir skundžia vieni kitus ne dėl to, kad jie yra blogi, o todėl, jog "operas" (prižiūrėtojas) gali sukurti tokią situaciją, kad nuteistasis bus priverstas daryti taip, kaip nori pareigūnas... Tiesa, tarp prižiūrėtojų yra visokių "kategorijų" - būna ir nepraradusių žmogiškųjų savybių. Vis dėlto "operai" nenori, kad nuteistieji žinotų, kas jiems teikia informaciją. Nežiūrint to, informacijos teikėjai net gali būti šantažuojami (pavyzdžiui, "netyčia" jų kišenėje aptinkami grynieji pinigai ar kur nors "užslėptas" mobilusis telefonas). Todėl, norint išvengti atsakomybės už tokius "smulkius pažeidimus", tenka daryti tai, kas reikalaujama. Beje, labai veiksminga ir kita priemonė: kai nuteistajam leidžiama suvokti, jog, nepaklusus reikalavimams suteikti vienokią ar kitokią informaciją, "atitolinamas" jo išėjimas į laisvę (dėl tam tikrų "nusižengimų" panaikinamos lengvatos, kurios suteikia tokią galimybę). Gediminas patikino, jog dėl to net buvo skelbiamos bado akcijos, kuriose dalyvaudavo maždaug ketvirtadalis jokių sankcijų nebijančių "normalių" nuteistųjų. Beje, pašnekovas ir pats net du kartus buvo dalyvavęs tokiose akcijose ir jas laimėjęs. O laimėta buvo dėl to, kad apie susiklosčiusią situaciją sužinodavo įvairių ministerijų (pavyzdžiui, Teisingumo arba Sveikatos apsaugos) atstovai. Pasirodo, jog skundai valdžios atstovams (pakakdavo paskambinti mobiliuoju telefonu ir pranešti apie iškilusią problemą) - labai efektyvus būdas ką nors pasiekti. Be to, tokiais atvejais nuteistieji stengiasi sukelti sąmyšį, iškovoti laiko, o per tą laiką kažką laimėti. Pareigūnai nežino, koks konkretus skundas kokią instituciją pasiekė, todėl nežino ko griebtis. Gedimino teigimu, už kiekvieną bado akciją pataisos namų pareigūnai visus nuteistuosius turėdavo susodinti į "karcerius" - baudos izoliatorius, tačiau to nedarydavo. Vis dėlto tai nereiškė, kad niekas nenukentėdavo. Po 2-3 mėnesių, išsiaiškinę tokių akcijų organizatorius, pareigūnai pradėdavo prie jų kibti, ieškoti galimybių kaip nors nubausti.
Tarp nuteistųjų - ir žmogžudžiai, ir žmonų meilužių "auklėtojai"
Gediminas neslėpė, jog ir šioje įstaigoje pasitaiko muštynių, nors kai kam gali atrodyti, jog čia patekę žmonės yra daug inteligentiškesni bei protingesni nei kituose pataisos namuose kalintys nuteistieji. Gedimino teigimu, maždaug 80 procentų "pareigūnų pataisos namų" nuteistųjų - tikri "kaimiečiai", t. y. atlikę karinę tarnybą vidaus tarnybos pulkuose. Iš jų maždaug pusė buvo teisti už žmogžudystes, plėšimus, likusieji - už lengvus nusikaltimus. Beje, dalis jų buvo nusikaltę ne vieną kartą. Gediminas su šypsena prisiminė kalinį, kuris sėdėjo už tai, kad buvo pavogęs 80 karvių; kitas - už laiku nesumokėtą baudą, kuri jam buvo paskirta už nelegalų juodųjų metalų supirkinėjimą; trečias atliko bausmę už savo žmonos meilužio sužalojimą. Nuteistieji ne kartą girdėjo graudžią jo gyvenimo istoriją, kai vyras, savo bute aptikęs konkurentą, "davė jam į akį" ir už tai prarado laisvę...
Lašiniai - aukso vertės
Įstaigos režimas Gedimino nenustebino - 7 valandą ryto tekdavo ropštis iš kietų lovų, daugiau nei pusvalandį laukti pusryčių. Nuteistieji džiaugdavosi lyg vaikai, kai pusryčiams gaudavo varškės su grietine arba makaronų su varške, nes dažniausiai tekdavo valgyti "sečką" - skaldytų kruopų košę... Arbata "kaip rusų kariuomenėje - stipri, įdomaus skonio, bet cukraus joje kaip ir nebūdavo". Beje, ant nuteistųjų stalo skanesni valgiai atsirasdavo tada, kai į pataisos namus atvykdavo koks nors Seimo narys ar ministerijos atstovas. Gediminas patikino, jog pataisos namuose lašiniai yra aukso vertės. Galbūt todėl, kad jų nebuvo galima nusipirkti vietos parduotuvėje, o gardus, gerai išrūkytas mėsos kvapas pasklisdavo tiktai kažkuriam iš nuteistųjų gavus "kiešarą" (perdavimą) arba sulaukus artimųjų, atvykusių į pasimatymą su lauktuvėmis.
Maloniausias ritualas
Kaip bebūtų keista, "nalička" (grynieji pinigai) šioje įstaigoje - bevertė. Pašnekovo teigimu, pinigai reikalingi tiktai narkomanams ar alkoholio mėgėjams. Visai kitokią vertę čia turi skani vaisinė arbata, sausainiai, šokoladas. Minutės, kai gali visu tuo pasimėgauti, pačios maloniausios. Gedimino teigimu, atėjus gūdžiam vakarui pavėsinėje ant suoliuko susirenka būrelis nuteistųjų, susineša iš savo slėptuvių ištrauktus skanėstus ir iš vieno didžiulio puodelio geria arbatą, šnekučiuojasi. Toks ritualas, kai geriama arbata iš vieno puodelio, reiškia savotiškas tarpusavio pripažinimą, nusistovėjusius stipresnius ryšius. Deja, atsiverti iki galo čia niekas neskuba.
Ir čia valdžia "vierchų" rankose
Gediminas tikino, jog šiuose pataisos namuose nėra ryškių nuteistųjų kastų, tačiau kalinių taisyklės ir čia galioja. Jo kalėjimo metu čionai atliko bausmę du "vierchai" (nors iš tiesų jų niekas taip nevadino). Šie žmonės turėjo didžiulį autoritetą, nes spręsdavo susidariusias problemas, padėdavo kitiems kaliniams priimti reikalingus sprendimus, surasdavo išeitis iš susiklosčiusios sudėtingos situacijos. "Vierchai" su eiliniais nuteistaisiais artimai nebendraudavo - tiktai su "bachūrais", kuriais pasitikėdavo. "Ožiai" negalėdavo tikėtis paramos - jie būdavo tiesiog ignoruojami...
Gediminas patikino, jog šie pataisos namai nuo kitų skiriasi būtent tuo, jog čia visas problemas bandomas išsiaiškinanti ne jėga, o protu. Ir dar - "gaidžių" niekas neskriaudžia. O tarp pastarųjų yra net labai gerbiamų...
