“Microsoft” ieško būdų, kaip priversti “spemerius” susimokėti už kiekvieną iš šimtų tūkstančių ar milijonų kasdien išsiunčiamų laiškų. Įdomu, kad elektroninio pašto reforma remiasi XIX a. D. Britanijos pašto pertvarkymo patirtimi.
Iki 1830 m. pašto siuntimas D. Britanijoje buvo paremtas dabartiniams “spemeriams” labai palankiu principu: už kitų siunčiamus laiškus turėjo mokėti jų gavėjas. Nors naudodamiesi įprasto pašto paslaugomis turime įsigyti pašto ženklą ir tuo nėmaž nesistebime, elektroninėje erdvėje viskas veikia priešingai: už nežinia kieno siuntinėjamus reklaminius laiškus sumokame patys - sumažėjusia interneto ryšio pralaida, sugaištu laiku trinant “spemą” iš savo pašto dėžutės ir, priklausomai nuo kasdieninės jo porcijos, daugiau ar mažiau gadinamais nervais.
Britų 1830 m. atlikta pašto reforma įvedė naują atsiskaitymo už paslaugas būdą. Visi siuntėjai už nedidelį mokestį turėjo įsigyti pašto ženklus, o jais pažymėtos siuntos jau nebebuvo apmokestinamos pagal svorį ir atstumą iki adresato. Gavėjas išvis nieko neturėjo mokėti.
“Microsoft” tyrėjai bando pasinaudoti tokiu pat mechanizmu: jų vykdomas “Penny Black” projektas (http://research.microsoft.com/research/sv/pennyblack) net pavadintas pagal pirmąjį D. Britanijoje išleistą pašto ženklą. Projekto vykdytojai remiasi paprasta nuostata: jei aš tavęs nepažįstu, o tu siunti man laišką, būk malonus įrodyti, kad siųsdamas jį įdėjai šiek tiek pastangų, skirtų konkrečiai šiam laiškui. Kitaip tariant, būtinybė “pasistengti ir įrodyti” ardo esminį masinio siuntimo principą - “aklas” laiškų siuntinėjimas imamas riboti grynai ekonominėmis priemonėmis. O jos gali būti išreikštos kompiuterio resursų sąnaudomis. Pavyzdžiui, centrinio procesoriaus ar darbinės atminties apkrovomis. Siunčiamo el. pašto kainodara gali būti paremta sugaištomis sekundėmis, kurių reikia išsiųsti kiekvienam laiškui. Artimetika paprasta: diena susideda iš maždaug 80 000 sekundžių. Jei pašto paslaugų kaina būtų 10 sekundžių, kurias kompiuteris sugaišta kiekvienam laiškui išsiųsti, sistemos resursų sąnaudos apribotų “spemą” siuntinėjantį kompiuterį iki maksimalaus 8000 per dieną išsiųstų laiškų. Norėdami kaip ir anksčiau siuntinėti po kelis šimtus tūkstančių ar net milijonų laiškų per dieną, “spemeriai” turėtų imtis didelių investicijų į techninę įrangą. O tai paprasčiausiai neapsimoka.
“Microsoft” tyrimų padalinio specialistai svarsto įvairius el. pašto “ženklų” variantus. Tai gali būti sunaudoti procesoriaus, darbinės atminties ciklai ar Tiuringo testai, patvirtinantys, kad prie konkretaus laiško išsiuntimo prisidėjo pats žmogus. Siuntėjo kompiuteris “susimokėtų” už pašto ženklus procesoriaus (http://www.wisdom.weizmann.ac.il/~naor/PAPERS/pvp.ps) ar darbinės atminties (http://research.microsoft.com/research/sv/pennyblack/demo/memory-final-ndss.ps) apkrova, reikalinga tam tikrai funkcijai apskaičiuoti ar kitokiai užduočiai išspręsti. Svarstoma ir el. pašto “bilietų serverio”, kuriame “įsigytus” bilietus būtų galima prikabinti prie siunčiamų laiškų, galimybė.
Principas, pagal kurį už siunčiamą paštą būtų susimokama eikvojamais kompiuterio resursais, paprastas: ir gavėjo, ir siuntėjo kompiuteriuose veiktų tarpinis (proxy) serveris, kuris “viename gale” lieptų išspręsti procesoriaus ar atminties resursų reikalaujančią užduotį, o “kitame” patikrintų, ar užduotis buvo atlikta teisingai. Tokiu būdu nustačius teisėtus pašto siuntėjus, jie galėtų būti įtraukti į “baltuosius” el. pašto programų ar naršyklių sąrašus ir ateityje “įsileidžiami” be apribojimų, tuo tarpu “spemeriai” už savo produkciją kaskart privalėtų susimokėti.
Kiek ši kovos su “spemu” technologija bus sėkminga, dar sunku pasakyti, nors koncepcijos vertinimai kol kas gana teigiami. Tačiau patiritis rodo, kad “spemas” - pernelyg gajus reiškinys, kad jo būtų galima atsikratyti kurios nors vienos kompanijos technologijomis. Net jeigu ji ir “Microsoft”.
