Penktadienį visą pusdienį “Barbacane” vyko teoriniai pašnekesiai apie “Sirenų” dalyvius ir jų produkciją. Savo kūrybą bei menines koncepcijas pristatė į “Sirenų” programą įtrauktų lietuviškų spektaklių režisieriai, o po to vykusios teorinės diskusijos tema – “Naujojo Rytų Europos teatro režisieriai: iš opozicijos į lyderius?”“Omni Laiko” skaitytojams pateikiame “Sirenų” režisierių minčių.

Lietuviškos “Sirenos”

Pirmasis pašnekesys buvo skirtas lietuviškos programos režisieriams. Jie trumpai pristatė savo produkcijas.

Rimas Tuminas (“Madagaskaras”):

Vaikystėj, dirbant kino mechaniku, buvo taip: jeigu yra 4 žiūrovai, filmas nerodomas, jei 5 – rodomas. Taip ir čia: matau kelis veidus, kurie jau viską žino apie “Madagaskarą”, jau ne vieną kartą esu apie tai išsisakęs spaudoje. Čia prisimeni iškilius veikėjus, karalius, skrydžius… Bet tai – ne lietuvybės narpliojimas. Man svarbu buvo tas temas paversti teatrine kalba. Išleista graži “Madagaskaro” knyga, kuri gal bus parduota gastrolių metu. Teisinga Garcia Lorca’os mintis: “ši diena mūsų nepažįsta.” Kiekviena diena – prisikėlimas.

Oskaras Koršunovas (“Romeo ir Džuljeta”, “Šaltas vaikas”):

“Romeo ir Džuljeta” – socialinė tragedija, nors svarbiausia joje yra meilė. Meilė nėra priežastis jokiems kivirčams. Meilė, susidurdama su tam tikrom aplinkybėm, tapdama tarytum vijoklis, tampa parazituojančiu dalyku. Šią temą labiausiai pavyko išvystyti “Šaltame vaike”. Ateityje gal perskaitysime naują Mayenburgo pjesę, gal pavyks padaryti mažą šio dramaturgo festivaliuką. Norisi su žiūrovu kalbėti atvirai.

REKLAMA

Mes visada gyvenom Europoj. Rusija – taip pat yra Europa. Todėl labai svarbus šis festivalis. Tikimės, kad po šio festivalio į užsienį bus pakviestas ne vienas Sirenose rodytas spektaklis.

Valentinas Masalskis (“Karalius Lyras”):

“Karalius Lyras” man svarbus tuo, nes šis spektaklis – bandymas žodžiu pasibelsti iki žmogaus. Žodis šiais laikais jau beveik nieko nereiškia. Žodis šiais laikais dažnai veikia ir kaip dezinformacija. Buvo laikai, kai žodis veikė publiką. Mes bandėm prisiliesti prie prakeiksmo, prie jo archetipo, prie lėlės archetipo. Yra dar ir genetiniai kodai, per kuriuos įmanoma prisibelsti. Mes jau esame paveikti korozijos.

Šiuo spektakliu norėjosi gražinti šventę į teatrą. Aš esu aktorius, aš nenoriu statyti spektaklių. Man svarbus bendravimas. Aš negalvojau, kad tarp teatro menininkų yra tokia didelė korozija.

J. Vaitkus (“Venecijos pirklys”):

Šiame spektaklyje yra nemažai Rytų motyvų dėl to, kad jų pakankamai daug yra ir mūsų gyvenime. Tai – ne svarbiausias dalykas. Svarbiausia buvo pasaką sujungti su karnavalu. Už išorinio spektaklio lengvumo yra labai daug skaudžių dalykų. Mūsų visuomenėj teatras padarė neigiamą įtaką: politikai, biurokratai gerai pramoko vaidybos meno. Jie tai išnaudoja tarpusavio santykiuose. Veidmainiavimas klesti.

“Venecijos pirklyje” buvo svarbu parodyti, kaip laužomos visos priesaikos. Tai bandžiau atskleisti per Porcijos pasaulį. Kai su Porcija susitinka visi žmonės, ji pasimeta. Pjesė “Venecijos pirklys” – žiūrėjimas į mūsų skruzdėlyną iš viršaus. Porcija suteikia galimybę į save pažiūrėti iš šalies, pasapnuoti… Todėl Porciją vaidina vyras. Nuo šio personažo “nuėmiau” seksualumą, lytį. Jai svarbu pajusti žmonių santykių grožį.

Tokio veidmainystės mąsto kaip Lietuvoje, pasaulyje tikrai nėra. Dėl to ten daug atviriau priima teatrinį žaidimą. Ir Rusijoje žiūrovas atviresnis.

Gintaras Varnas (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Tolima šalis”):

Yra gera dramaturgija ir bloga dramaturgija. Bet visais atvejais ją reikia naujai parodyti. Tiesą pasakius, man tai patinka daryti. Rašyti “Nusikaltimo ir bausmės” inscenizaciją buvo gerai, nes galėjau išryškinti man svarbias temas. O “Tolima šalis” – tarytum naujai surinkta pjesė.

REKLAMA

Aidas Giniotis (“Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama”):

Pasinaudojau galimybe dirbti su vokiečių teatru. Rezultate gavosi keistas mišinys: vokiškai lietuviškas produktas.

Rytų Europos režisieriai – iš opozicijos į lyderius

Šioje diskusijoje pasisakė Naujojo teatro atstovai: P. Jalakas (Estija), A. Hermanis (Latvija) K. Warlikowski (Lenkija), C. Graužinis, O. Koršunovas, G. Varnas (Lietuva).

Oskaras Koršunovas:

Mūsų teatras šiandien labai gerai lankomas. Jį lanko įvairi publika. Ateina žiūrėti net tie, kuriems tas teatras nepatinka. Kurdamas spektaklius, per daug negalvojau apie adresatą. Iš karto pradėjau dirbti su savo bendraamžiais. Nebuvo didelės konfrontacijos. Kūriau tai, kas man buvo įdomu. Publika režisuoja režisierius, o ne atvirkščiai.

Gintaras Varnas:

Iki tol, kol tapau vadovu, man rūpėjo tik pastatyti spektaklį. Vienas spektaklis labiau pataiko į publiką, kitas – mažiau. Aš negalvoju, kas ateis į mano spektaklius. Man svarbiausia parodyti tai, kas man asmeniškai svarbu.

Alvis Hermanis:

Nuo visų mūsų noriu pasakyti, kad publika nėra kažkoks žvėris. Bet kalbą pasirenkam, ją matydami, savaip suprasdami. 2004 metai yra tokie, kad šiandien jau viskas išsakyta.

Krzysztof Warlikowski:

Inteligentija per 15 metų žlugo. Ji perdaug pasimetė, susidūrę su naująja realybe. Jaunos kartos atstovai įtaria, kad teatras yra per daug netikras. Mes norėjom ateit į teatrą, kuris nebūtų per daug abstraktus. Mes norėjom tiesioginio ryšio. Bet inteligentai buvo tarsi atkirsti nuo visuomenės. Anksčiau buvusi realybė buvo nelogiška. Mes kūrėme savo teatro sampratą. Kuo pastangos didesnės dėl logiškos realybės, tuo daugiau teatrų artėja prie mūsų. Kitas kraštutinumas – Vasiljevas Maskvoje, kuris kalba savo bažnyčioje. Mes esame per vidurį. Mes tampame savo publikos monumentais.

Tradicijas labiausiai jauti, kai būni svetur. Kartais susivoki: Europoje nėra vietos, kur galėtų būti žydai. Mes esame labai pikti. Visos mūsų tradicinės traumos – dėl beprotiškos neapykantos vieni kitiems. Teatras nėra tam, kad apibarstytų komplimentais apie tradicijas. Teatras yra gyvulys. Ir ši tradicija yra daug geresnė už amerikonišką tradiciją, kur nėra jokio tabu.

REKLAMA

Cezaris Graužinis:

Žmonės dabar mąsto greičiau ir asociatyviau dėl masmedijos įtakos. Lietuvoje dažnai pastebime, kad žmonės nežino, dėl ko atėjo į teatrą. Lygiai taip pat, kaip aš nežinau, dėl ko aš perku “Tide” miltelius. Mes – “cezario grupė” – labai pasitikim žiūrovu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų