Remigijus RAINYS
Į Vilniaus 4-ąjį policijos komisariatą niekur nedirbantis ir nesimokantis Konstantinas Možeika (23 m.) atėjo po pietų. Pareigūnai ne iš karto patikėjo, kai jaunuolis prisipažino nužudęs savo močiutę, tačiau nuvykę į Naujosios Vilnios Parko gatvėje esantį buvusį bendrabutį įsitikino, jog viename trečiojo aukšto kambaryje ant grindų iš tiesų guli buto šeimininkės Vandos Možeiko (65 m.) lavonas. Ant negyvėlės kūno nestigo mušimo pėdsakų, o ant kaklo buvo matyti aiškios smaugimo žymės, tad abejonės, jog Konstantinas tik pajuokavo, dingo.
Vanda Možeiko buvo išsiskyrusi ir buvusiame bendrabutyje gyveno viena. Tik iš pensijos besiverčianti moteriškė dažniausiai svečių sulaukdavo tik kai paštininkė jai atnešdavo pinigus. Tuomet užsukdavo ne tik anūkas Konstantinas, bet ir aštuoniolikametė anūkė Marta ar internatinėje mokykloje besimokantis jos jaunesnysis brolis. Anūkai iš močiutės kaulydavo pinigų arba bent maisto. Vanda mielai virdavo jiems sriubas, tačiau pinigų stengdavosi neduoti, nes ne per didžiausią pensiją gaunanti moteris dalį jos išleisdavo svaigalams. Vanda labai džiaugdavosi, kai Konstantinas ateidavo su savo sūneliu, ir visaip stengdavosi palepinti mažąjį proanūkėlį, tačiau dažniausiai anūkas atsibelsdavo vienas ir apsvaigęs agresyviai bei atkakliai reikalaudavo pinigų. Moteris kaimynėms ne kartą skundėsi, kad anūkas ją sumuša ir pensiją atima jėga. K. Možeika Vandos bute jautėsi kone šeimininku. Nors vyriškis oficialiai gyveno pas sugyventinę, su kuria turi mažametį sūnų, tačiau kai šioji jo apsvaigusio neįsileisdavo į namus, ištisas savaites gyvendavo močiutės kambaryje keldamas nemažai problemų kitiems bendrabučio gyventojams. Ant kaklo išskirtinę tatuiruotę nešiojantis Konstantinas tokiais laikotarpiais būdavo nuolat apsvaigęs ir žmonės spėliojo, jog ne tik nuo alkoholio. Panašių problemų turintys to paties bendrabučio gyventojai tikina, jaunuolis vartojo narkotikus ir, narkomanų žargonu, "stūmėsi ratus". Kaimynai stengėsi kuo tvirčiau užrakinti savo kambarius, nes po nelaukto jaunuolio apsilankymo kartais pasigesdavo vieno ar kito daikto. Į policiją apvogtieji nesikreipė, nes pradingdavę daiktai nebuvo labai vertingi, o nukentėjėliai vengė galimo Konstantino keršto.
Kalbėdamiesi tarpusavyje žmonės Konstantiną vadino psichu, nes dar nepamiršo bene prieš metus jo iškrėstos išdaigos. Eilinį kartą išvarytas sugyventinės, Konstantinas močiutės bute surengė tikrą pogromą. Įsisiautėjęs jaunuolis išdaužė indus, sulaužė baldus, o po to išdaužė langų stiklus ir užsikoręs ant palangės pagrasino šokti žemyn. Tuomet gelbėti kandidato į savižudžius sulėkė ne tik policijos pareigūnai, ugniagesiai-gelbėtojai ir greitosios pagalbos medikai, bet ir vienos televizijos filmavimo grupė. Netikėtai ekrano "žvaigžde" tapęs Konstantinas kelias valandas reikalavo, kad į kiemą būtų atvesta jo sugyventinė su sūnumi, ir vis baudėsi šokti žemyn. Močiutės raudos ir įkalbinėjimai vaikinui jokio įspūdžio nedarė. Pagaliau policininkams pavyko prisiartinti prie ant palangės besiskeryčiojančio vyruko ir sugriebti jį už ištiestos rankos. Išgelbėtas K. Možeika kurį laiką buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje ir taip, anot jo paties, visam gyvenimui įgijo nepakaltinamumą. Kaimynai ne kartą girdėjo, kaip mušdamas ir reikalaudamas pinigų iš V. Možeiko anūkas rėkaudavo, jog jeigu negaus ko nori, močiutę užmuš ir jam už tai nieko nebus. Atrodo, jog taip ir gali nutikti, nes pradėję ikiteisminį tyrimą dėl V. Možeiko nužudymo, pareigūnai ketina reikalauti, kad suimtam K. Možeikai būtų skirta psichiatrinė ekspertizė. Todėl neatmetama, jog įtariamasis nužudymu po teismo gali keliauti ne į pataisos namus, o į Rokiškio psichiatrijos ligoninės Griežtojo režimo skyrių.
