(Ramutė PEČELIŪNIENĖ)
Ona Krikščiūnienė (73 m.) jau ne vienerius metus gyvena savo sodyboje Kasteliatiškės kaime (Lazdijų raj.), visai šalia "kelio į Europą"... Seniai palaidojusi vyrą, moteris nesiskundžia, jog jaučiasi vieniša - ją dažnai aplanko vaikai ir anūkai. Kartais užklysta netoliese gyvenantis kaimynas...
- Kaip ruošiatės švęsti Kalėdas?
- Kalėdos man yra labai svarbi, įdomi šventė. Iš jaunystės laikų prisimenu, kaip su mama ruošdavome stalą - tos tradicijos laikausi iki šiol... Jau Kūčių vakarą suvažiuoja visi vaikai - sūnus ir keturios dukros su šeimomis. Nors visi prisiveža vaišių, tačiau aš pati taip pat nesėdžiu rankų sudėjusi, pasirūpinu produktais. Ant kūčių stalo išdėlioju tradicinius valgius - kūčiukus (juos kepu pati - nepagailiu pieno, kiaušinių - kad būtų gardesni), įvairiai paruoštą silkę ir žuvį (šiuos patiekalus mėgstu pagardinti grybais, nes jų vasarą prisirenku "iki kaklo"). Beje, šiemet apsirūpinau labai gera žuvimi - lydeka. vakarienę pradėdame apie 8-9 valandą vakaro - kai visi susirenka. Labai smagu pabendrauti su anūkais - jie tapo didžiausiais mano padėjėjais...
- Sakykite, ką reikia padaryti iki Kalėdų?
- Svarbiausia - atiduoti skolas ir baigti pradėtus darbus. Štai aš dar turiu "mirk gyvenk" numegzti šitą porą kojinių (deja, mezginys tik pradėtas, o darbų iki švenčių - gausybė - past. R. P.).
- Dovanų laukia visi, tikriausiai ir jums maolonu jų gauti. Kokias dovanas labiausiai vertinate?
- Man viskas tinka - nesu išranki. Ką vaikai atveža - už viską ačiū. Net ir mažiausias smulkmenas, kurias padovanoja anūkai, aš labai vertinu. Pati labai sunkiai vaikščioju, todėl į miestą nuvažiuoju retai (nebet kai kas nors paveža) ir viskuo apsirūpinti negaliu... Be vaikų pagalbos išsiversti būtų sunku...
(Kalbino Ramutė PEČELIŪNIENĖ)
