Žemyn galva į debesų kalvą
Aurelija Žutautienė
"Reikėjo berniukams padangių žydrų,.." - šią skambią dainą traukia pilotai ir tie, kurie sapnuoja dangų. Bet padangių reikia ne tik berniukams. Dangaus žydrynė vilioja ir moteris.
Gūdžiu sovietmečiu, kurį dar puikiai prisimenu, tokią svajonę įgyvendinti buvo sunkoka. Tam reikėjo ne tik medikų, bet ir KGB leidimo. Medikai patikrindavo širdį ir protelį, ar venos neišsiplėtę, o kagėbistai - biografiją. Kylančiojo į padanges ji turėjo būti švarutėlė, nes iš viršaus galėjai pamatyti daugiau nei buvo leidžiama paprastam mirtingajam.
Dabar viskas paprasčiau. Aišku, norint tapti profesonalu, be medikų neapsieisi, bet jeigu nori tik šiaip paskraidyti lėktuvu ar sklandytuvu, tai mokėk pinigėlius ir skraidyk į valias. Oro pramogos nepigios, bet malonumas - neapsakomas. Kol kas visus norinčius pažvelgti į žemę iš viršaus priima Paluknio aerodromas šalia Vilniaus, Pociūnų - prie Prienų ir S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas Kaune. Pastarajame už 60 litų galima paskraidyti lėktuvu. Šių eilučių autorei dukros dovanojo pasiskraidymą sklandytuvu. O sklandytuvai drąsuolių laukia Pociūnuose ir Paluknyje.
Atvykus į Pociūnus paaiškėjo, kad norinčiųjų pasklandyti ne tiek jau mažai - eilutėje rikiavosi gal koks 30 vyrų ir net kelios moterys. Teko kelias valandas užvertus galvą stebėti kylančius ir besileidžiančius sklandytuvus, klausytis plerpiančių lėktuviukų, žiūrėti, kaip leidžiasi drąsuoliai su parašiutais. Laukimas neprailgo, tačiau trumpėjant eilei ėmė virpčioti kojos ir širdis neramiai stuksenti. Kaipgi toks metalo gabalas be variklio laikysis ten, aukštai danguje?
Instruktorius pilotas Petras Kapilioras nuramina, kad sklesiu ne viena, o kartu su juo. Vyrukai tuoj ant pečių man užrita sunkų parašiutą, kuo kurio svorio net palinkstu. Bandau aiškinti, kad šokti su parašiutu nesiruošiu, bet man paaiškina - parašiutas tam, jeigu sklandytuvas imtų nebeklausyti piloto ir kristi... Tuomet aš turiu pakelti gaubto sklandytuve rankenėlę į viršų, verstis per bortą ir patraukti parašiuto žiedą. Instruktoriaus balsas vos pasiekia mano sąmonę, nes aš jau įsivaizduoju, kaip sklandytuvas vartaliojasi ir kaip aš bandau surasti tą lemtingą žiedą. "Hm, pabandyk nesumaišyti, kai stresinė situacija, kuri žiedą patraukti", - galvoju sau mintyse. "O jei parašiutas neišsiskleis?" - išlemenu. "Na, dar niekada nieko blogo neatsitiko, bet apsaugos priemonės ir instruktažas - privalomi", - ramina pilotas.
Su sunkiu parašiutu ant pečių, vyrukų padedama, įsiropščiu į sklandytuvą. Už manęs įsitaiso pilotas. Sklandytuve vietos tiek, kad aš, rodos nestora, jaučiuosi gerokai suspausta. Petras K............................ perspėja, kad šiukštu neliesčiau jokių rankenėlių ir nespausčiau jokių pedalų, kad ir kaip kiltų pagunda, nes jos visą sklandymo laiką judės. Dar minutė kita, ir mes pajudam. Nedidelis lėktuvas tempia mus per pievą, kyla, o iš paskos - ir mes. Kol trosu esame pririšti prie lėktuvo jaučiuosi saugiai. Bet pastarasis, pakėlęs mus į 500 metrų aukštį, atkabina trosą ir nuūžia savais keliais. Danguje liekame vieni...
Pasidrąsinu save, kad pilotai skraido ir nieko, tai ir dabar viskas bus gerai, imu dairytis, net fotoaparatą išsitraukiu, kad įamžinčiau, kas matosi iš viršaus.
O ir gražumas tos mūsų Lietuvėlės, ypač apie Birštoną, kur Nemunas išsiraitęs visokiom kilpom. Tvarkingai suarti žemės lopeliai, miškų gojeliai, spalvingos trobelės, beveik po kojomis visas Birštonas kaip ant delno, o tolumoj - net Kaunas matyti. Dairytis dairausi, bet truputį neramu, nes sklandytuvas gerokai pasviręs - rodos, tuoj iškrisiu, gerai, kad stiklinis gaubtas virš galvos... Ir vis ratu sklendžiam, sklandytuvą vis smarkokai kresteli. Įsidrąsinus piloto klausiu, ar čia taip turi būti, ar jis čia tyčia mane gąsdina? Pasirodo, tai - oro duobės. O ratu sukamės todėl, kad pilotas nori kuo ilgiau pasilaikyti aukštai, tai vis į oro srautus taiko, kurie sklandytuvą palaikytų tame aukštyje, į kurį mus pakėlė lėktuvas.
Taip man jau visai ramiai besidairant į tolumas, staiga pajutau jog krentam... Vajetau, tik sukilo viskas, galvojau, širdis iššoks - ir vėl aukštyn tik šast! Ir vėl žemyn, ir vėl aukštyn! Na, manau, tikrai krentam, tik kodėl pilotas nekomanduoja, ką daryti?! Gal numirė?" O dabar - versimės per galvą", - išgirdau piloto balsą ir tuoj pat pajutau, jog kabu žemyn galva. Na, labai jau neįprasta, kai tau virš galvos miškai, žemė ir vanduo, o ne mėlynas dangus... Net užsimerkiau. O kai vėl atsimerkiau, sklendėme ratu jau galva į dangų. "Tai vadinama mirties kilpa, - paaiškino pilotas ir paklausė: - Gal dar pakartoti?"
Tai, ką patyriau danguje, pilotui bedarant viražus, tai maža dalelyte man priminė Labūnavos - Kėdainių kelią, kai lėkdama į kalniuką, spūstelėdavau akseleratorių, o kalnelio viršuje automobilis tarsi atsiplėšdavo nuo žemės, po to nerdavo žemyn, o aš pajusdavau nesvarumo būklę.
Gražu iš dangaus, tarsi nuo debesies, į žemę pasižvalgyti, tačiau, matyt, žmogus taip sutvertas, kad saugiau jaučiasi žemėje. Taip ir aš. Sklandytuvui nusileidus, pajutau, kad nepajėgiu atsiplėšti nuo sklandytuvo sėdynės - dar smarkiau pajutau parašiuto svorį ir tirtančias nuo įtampos kojas. Tačiau visa tai niekai - kartą pabandyti tikrai verta.
