Irena ZUBRICKIENĖ
- Pasiutusį šunį ar lapę tučtuojau naikina, o žmogų, kuris pripažįstamas psichiškai nesveiku ir neša nelaimes žmonių šeimoms bei verčia jo bijoti ir saugotis, pričiupę laiko šiltnamio sąlygomis ir palieka jam viltį po kiek laiko vėl sugrįžti į "medžioklės" teritoriją, - piktai žėrė Sūdavos kaimo (Vilkaviškio r.) gyventojai, sužinoję, kad Kauno apygardos teismas paskelbė nutartį sūdaviškiui Andrejui (25 m.), prieš pusę metų nužudžiusiam savo bendraamžį Raimondą Januškevičių.
Kliuvęs ne vieną kartą
Andrejų, iki tragiško įvykio gyvenusį motinos namuose su seseria Kristina ir jos keturiais vaikais, Sūdavos kaimo žmonės laikė nenuspėjamo elgesio siaubūnu, galinčiu užklupti iš pasalų, smurtauti be jokio reikalo. Žmonės žinojo ne vieną atvejį, kai Andrejus skriaudė vietos gyventojus. Bet labiausiai jie piktinosi šiuo vaikinu dėl to, kad 2001-ųjų vasarą jis netgi pasikėsino išniekinti savo motiną. Trejus metus po šio nenutylėto įvykio Andrejus buvo priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje - kaimas ir jaunuolio namiškiai jautėsi ramiau.
Kai Andrejus neva apgydytas sugrįžo iš ligoninės į namus (jį gydę psichiatrai nustatė, kad ligonis gali būti toliau gydomas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis - gyventi namuose ir lankytis pas medikus), bene po pusmečio jam vėl prireikė rimtos psichiatrų pagalbos. Dėl to dauguma stengdavosi Andrejų paprasčiausiai apeiti. Kalbama, kad ir sesuo Kristina, ir motina Andrejaus bijojo, nes vaikinas būdavęs agresyvus ir nenuspėjamas.
Lemtinga viešnagė
Tame pačiame kaime pas savo globėją Ireną Jablonskienę gyvenęs Raimondas Januškevičius nebuvo Andrejaus draugas, tačiau bendraamžiai, kadaise globoti ir auklėti viename internate, vienas kito nevengdavo. Abiejų keliai persipynė ir lemtingąją praėjusių metų rugpjūčio 12-osios popietę.
Tą popietę Raimondas ir kiek jaunesnis už jį to paties kaimo gyventojas Povilas Savulis dirbo įprastus ūkio darbus: vienas talkino savo globėjai, kitas - seseriai. Baigę darbą vaikinai į namus neskubėjo - užsuko pas Andrejų. Čia trijulė sėdėjo ir kalbėjosi prie alaus. Vienu momentu Povilui išsprūdo užgauli frazė - jis pavadino Andrejaus seserį, auginančią keturis vaikus, prostitute. Andrejus į tai sureagavo labai piktai, o agresija akimirksniu pratrūko po to, kai minėti žodžiai Raimondui sukėlė juoką. Andrejus puolė bičiulį rankomis ir kojomis. Pabūgęs įsismarkavusio neblaivaus namų šeimininko, Paulius, nesąmoningai įžiebęs konfliktą, spruko per langą.
Įniršusio Andrejaus daužomas Raimondas nepajėgė pasipriešinti. Gal dėl girtumo (vėliau Raimondo kraujyje buvo aptikta per dvi promiles alkoholio - tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį), o gal dėl pirmųjų smūgių į galvą, kurie galėjo vaikiną apsvaiginti, atimti orientaciją. Aišku tik tiek, kad Andrejus mušė ilgai: spardydamas ištempė savo auką į virtuvę, po to - į lauką, kur daužė jau pagaliu. Smurtautojui nebuvo svarbu, kur pataiko - Raimondui kliuvo į galvą, į krūtinę, šonus, pilvą...
Andrejaus sesers Kristinos konflikto metu namuose nebuvo. Girtą ir įsikarščiavusį savo jauną dėdę matė tik du mažiausieji Kristinos vaikeliai. Netrukus kaime pasklido žinia apie kruviną konfliktą. Į namus atbėgo Laimutės mama Giedrė, dviračiu atmynė netolimas kaimynas Ričardas, kuriam pranešė išsigandusi jo dukra, atskubėjo ir Raimondo globėja Irena, į namus pargrįžo pas kaimynę viešėjusi Andrejaus sesuo. Tuo metu į kiemą įsuko ir jau iškvieti policijos bei greitosios pagalbos ekipažai. Visi matė, kaip Andrejus, pagaliu daužęs gulintį Raimondą, ant jo atsisėdo ir atrodė kaip įniršęs gyvulys, prie kurio baisu prieiti. Smurtautojas nesileido į kalbas. Turėdamas rankoje peilį, žiauriai kartojo, kad gali išimti Raimondo širdį, jeigu tik kas to nori...
Policijos pareigūnams šiaip taip pavyko atitraukti Andrejų nuo gulinčio Raimondo ir sulaikyti. Raimondas mirė taip ir neatsigavęs Vilkaviškio ligoninėje.
Svajojo turėti savo namus...
Raimondas, jo globėjos Irenos teigimu, buvo taikus, darbštus ir geraširdis vaikinas. Vos prieš kelis mėnesius jis buvo baigęs profesinę mokyklą, svajojo dirbti. Atsiėmęs našlaičio pašalpą, jis ketino nusipirkti atskirą būstą. Raimondas nesibaidė ir kariuomenės - po poros savaičių būtų sužinojęs, ar šaukiamas tarnauti. Turėti savo namus ir savo šeimą buvo pati didžiausia jo svajonė. Raimondas vis dar svajojo ir susirasti savo tikrąją motiną - Ramutę Januškevičiūtę, kuri pagimdė jį, būdama 18-metė, ir paliko ligoninėje, o vėliau visai atsisakė. Jis labai norėjo sužinoti, ar turi brolių bei seserų, išgirsti, kodėl buvo atstumtas. Globėjos žodžiais, dabar visi tie norai ir svajonės - jau po žeme.
Irenos ir Jono Jablonskių namuose Raimondas atsirado, kai buvo dar paauglys. Geraširdė šeima iš pradžių jį parsiveždavo iš internato tik pasisvečiuoti, kol galiausiai pripratęs berniukas pratarė nebenorįs grįžti į "valdiškus namus". Anot Irenos, prieštarauti nebuvo galima - būtų plyšusi širdis žiūrint į maldaujančias vaiko akeles.
Vėliau Jablonskių namuose būdavo ir daugiau globotinių, remiamų nelaimėlių. Raimondas draugavo ir su jais, ir su metais vyresne globėjų vienturte dukra Lina. Pastaruoju metu Raimondas buvo susibičiuliavęs su Jablonskių globotine Regina, kuri čia prisiglaudusi su savo trimečiu sūneliu.
Irena sakė "Akistatai", kad per visus globos metus niekada nesigailėjo priėmusi Raimondą į savo šeimą. Vaikinas buvo išmokęs visų ūkio darbų - buvo ne tik geras pagalbininkas, bet ir teikė vilčių, kad ateityje, susikūręs savo gyvenimą, tikrai neprapuls - nepasuks nusikaltėlio keliu. Raimondas buvo labai paslaugus ir pareigingas. Štai ir paskutinįjį kartą, kai nutarė pabendrauti Andrejaus namuose, atsiuntė į globėjos namus kaimyną, kad pasakytų, jog jis užtruksiąs - esą nereikia rūpintis...
Kas garantuos saugią ateitį?
Neseniai teismas išnagrinėjo R. Januškevičiaus nužudymo bylą. Andrejus teismo posėdyje nedalyvavo, nes dar praėjusių metų lapkritį, tiriant šį įvykį Vilkaviškio policijoje, buvo gautas įtariamojo psichikos būklę įvertinusių specialistų atsakymas, kad Andrejus ir sirgo, ir tebeserga psichikos liga, todėl savo veiksmų negalėjo ir dar negali suprasti, kontroliuoti, valdyti. Vadovaudamasis šia išvada teismas paskelbė nutartį, kad Andrejus pripažįstamas nepakaltinamas ir pasiunčiamas priverstinio gydymo į Rokiškio psichiatrijos ligoninę griežto stebėjimo sąlygomis.
- Komentuoti teismo sprendimo nesiimu - yra kaip yra: su ligoniais kitaip juk nepasielgiama, - kalbėjo Irena Jablonskienė. - Bet negaliu nutylėti didžiulio nerimo: ne vien man kyla klausimas, kas galėtų ir kas turėtų apsaugoti taikius žmones nuo tų nepakaltinamų ligonių, kurie trumpai pagydomi ir išleidžiami į namus? Kiek girdžiu, jų tik daugėja. Kaip gali būti garantuojamas kitų, sveikųjų, saugumas?
Sūdavos kaimo žmonės viliasi, kad Andrejus bus gydomas kokius aštuonerius metus - esą panašiai tiek būtų gavęs psichiškai sveikas žudikas. Tačiau jeigu iš ligoninės būtų išleistas anksčiau, ne vienas taptų jo dar karšto keršto auka - taip mano įsibaiminę sūdaviškiai.
- Kodėl niekas anksčiau nepranešė, kad Raimondas daužomas? Kodėl namuose, kur reikėjo drausti svaigalus dėl ligonio Andrejaus, alus liejosi laisvai, o kompanija nebuvo išprašyta? Kodėl lemiamu momentu pabėgo Paulius, palikdamas draugą vieną ir nekviesdamas manęs? - globėja Irena bėrė klausimus vieną po kito, tikindama, kad jie iki šiol ir neatsakyti, ir kankinantys. - Man ramu ir jauku tik dėl vieno - kad našlaitis, artimųjų kadaise paliktas vaikinas, buvo palaidotas garbingai, šiltą dėmesį parodžius kone visam kaimui.
Beje, kaimo žmonėms aptarinėjant teismo nutartį, kliuvo ir Vilkaviškio policijai. Žmonės stebėjosi, kodėl Andrejus nebuvo suimtas prieš porą savaičių iki mirtinos tragedijos, kai buvo sumušęs kitą kaimietį, priverstą gydytis ligoninėje. Jeigu tada būtų suimtas, greičiausiai Raimondas šiandien tebevaikščiotų po Sūdavos kaimą.
Sandros KUČINSKIENĖS nuotr.:
- Viena iš paskutiniųjų Raimondo nuotraukų: čia jis - su tos pačios globėjos irgi priimta gyventi liūdno likimo Regina
arba
- Raimondas buvo laimingas globėjos Irenos (pirma iš kairės) namuose (pirma iš dešinės - globotinė Regina)
2006 02 06
