Stasys VARNECKAS
- Ir kieno tik dienų nebūna! Net melagiai savo dieną turi - jie visą balandžio mėnesį atveria. Toliau eina Tarptautinė vaikų knygos diena, paskui - Saugaus eismo, Pasaulinė sveikatos, Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos, Paminklų apsaugos, Susigiminiavusių miestų, Gyvybės... Apie gegužės mėnesį net ir kalbėti nedrąsu - jame tiek visokių dienų, kad ir pirštų gali nepakakti... Padaręs tokią įžangą, sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, atsikvėpė ir tęsė toliau: - Aš, mieli sodiečiai, išanalizavau visą kalendorių ir nustačiau, kad savo dienos dar neturi viena iš didžiausių socialinių grupių. Atspėkite - kokia? Gana gausus būrelis vyrų, ankstyvą rytą susirinkusių prie uždarų alubario durų ir kantriai laukiančių barmenės Mortos, susimąstė. - Gal pensininkai? - spėjo vienas sodietis, kuris savo nosį, atrodo, buvo visai nakčiai pamerkęs į rašalą. - Tai iš tiesų didelis tuntas - ko gero, kas antras kaimynas. - Cha! - atsiliepė kitas, kurio žandus ir panosę slėpė seniai šienauta augmenija. - Jie kas mėnesį švenčia. Kai tik pensiją gauna. - O gal emigrantai? - vėl bandė spėlioti atkaklus mėlynanosis. - Jau pusė sodžiaus pas britus persikraustė. Savo dienos jie taip pat lyg ir neturi. - Gal valdininkai? - balsu svarstė sodietis, prieš pusvalandį netyčia atsisėdęs į balą. - Jie jau visko turi, tik savo dienos - ne. Barmenė Morta darban neskubėjo, todėl vyrai ilgai bandė atsakyti į sodžiaus intelektualo Banaičio klausimą. Tačiau Banaitis vis purtė galvą. - Jūsų samprotavimai, - pagaliau prabilo garbus pedagogas, - gana įdomūs ir konstruktyvūs. Vis dėlto didžiausia mūsų socialinė grupė - tai jūs, mieli alaus gėrėjai ir akcizo mokėtojai. Didelė neteisybė, kad jūs vis dar neturite savo dienos, kalendoriuje pažymėtos. Tą dieną galėtumėt... Nespėjo Banaitis pasakyti, ką jie galėtų tą dieną, kilo toks juokas, kad net varnos, ramiai perėjusios savo varniukus beržo viršūnėje, pakilo ir pasileido paupin. Vyrai juokėsi net susiriesdami, įsitvėrę tvoros ir alubario durų rankenos. Mėlynanosis, braukdamas linksmą ašarą, vis dėlto sugebėjo paaiškinti: - Tai bent dosnumą parodei, mokytojau! Vieną dieną! Mes, mokytojau, tris šimtus šešiasdešimt penkias turime!
